Ir Rusijoje, ir Vakaruose išlikusios prielaidos, paveldėtos iš dvipolės Šaltojo karo eros, turi įtakos politikos formavimui. Rusijos naratyvas teigia, kad per pastaruosius dešimtmečius Vakarai apgaule susilpinino Rusijos kaip supervalstybės galią ir viešpatavimą, todėl tai, kad Kremlius remia drastiškus veiksmus prieš neva Vakarų manipuliuojamą Kijevą, yra visiškai pateisinama, netgi būtina, siekiant apginti Rusijos nacionalinius interesus.

Šį argumentą priima nemažai Vakarų analitikų. NATO vaizduojama kaip pagrindinė kaltininkė, kurstoma Europos Sąjungos kvailumo, o šią interpretaciją sustiprina didelis Vakarų šalių noras prisiimti kaltę arba bent manyti, kad Jungtinės Valstijos netaktiškai provokuoja Rusiją. Todėl įsivaizduojama, kad iš esmės šalies problemas galima išspręsti sukūrus Ukrainą, kurią Vakarai kažkaip nukreips link neutraliteto tarp Vakarų ir Rusijos, ir kuri bus valdoma federalizuotos konstitucijos pagrindu, suteikiant išskirtines teises rusakalbiams ir regionams, kuriuose gyvena rusakalbių dauguma.

Net įsigilinus į šią analizę, kurioje pačiai Ukrainai skiriamas pasyvios dalyvės vaidmuo, idėja, kad krizė gali būti sureguliuota vadovaujantis tokiu mąstymu, yra labai ginčytina. V. Putino pasaulis yra nieko vertas. Sukūrus nykštukinę Rytų Europos valstybę, joje užtikrinti stabilumą bei tvarką būtų sunku ir brangu, ji keltų grėsmę likusiai Ukrainai, o ir pačiai Rusijai. Rusijos skatinama prievarta nestiprina broliškų santykių, tik priklausomybę ir keliaklupsčiavimą. Dabartine savo vykdoma politika Maskva siekia, kad Ukraina visiškai pasiduotų Kremliaus valiai.

Nemažai Vakarų politikų norėtų, kad Ukrainos problema niekada nebūtų kilusi, jie tikisi, kad įmanoma ją išspręsti bent trumpam laikotarpiui, kad per tą laiką būtų galima sureguliuoti kitus aktualius klausimus, įskaitant ir tuos, kuriuos sprendžiant reikia bendradarbiauti su Maskva. Todėl ir tikimasi, kad dabartinių oficialiai paskelbtų, bet akivaizdžiai neįmanomų paliaubų bus laikomasi, ir kad reikalams progresuojant link ilgalaikio sprendimo, galima bus švelninti sankcijas. Optimistai, kurie tikisi, kad galima atkurti pasitikėjimu pagrįstus Rusijos ir Vakarų šalių santykius, mandagiai nusuka žvilgsnį nuo to, kas įvyko ir tebevyksta Kryme ir nuo tikrosios Rytų Ukrainoje susiformavusių struktūrų prigimties. Naujasis Krymo statusas ir šios struktūros realybėje yra toleruojamos, taigi, faktiškai priimamos.

V. Putinas ir jo šalininkai greičiausiai mano, kad ilgainiui Jungtinės Valstijos ir Vakarų šalys susigyvens su šiais padariniais, juk galiausiai visi labai greit susitaikė su Gruzijos padalinimu, įvykusiu 2008–2009 m. Net jei Krymo aneksija ir įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje ir pasirodytų esąs kad ir abejotinas, bet laimėjimas, kurį vėliau galima koreguoti reikiama linkme, Rusija jau išlošė laiko, o Vakarai ir vėl parodė, kad jais galima manipuliuoti. V. Putinas, pateikęs reikalavimą iš esmės peržiūrėti Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį, eilinį kartą demonstruoja savo pasiryžimą kontroliuoti Kijevą. Be to, tai parodo ir neblėstantį jo įsitikinimą, kad Vakarai galiausiai su tuo susitaikys.

Ukrainos atžvilgiu vykdoma Maskvos politika pristatoma kaip Rusijos kova su Vakarais, o iš tiesų puikiai iliustruoja, kad Rusijai nepavyko atsikratyti sovietinės praeities ir pasiekti įstatymais pagrįsto valstybės valdymo bei ilgalaikio klestėjimo. Sankcijos dar giliau gramzdina problemų nestokojančią šalies ekonomiką, tačiau varganoms Rusijos perspektyvoms paklojo pamatus būtent V. Putinas, kuris grįžęs į Kremlių 2012 m. nusprendė užtrenkti duris ekonominiams ir politiniams pokyčiams. Būtent V. Putino sprendimas sugrąžinti represijas ir didinti įtampą intelektualinėje bei politinėje sferoje nulėmė, kad galia ir politiniai sprendimai vis labiau telkiami siaurame bei uždarame rate aplink jį patį. Dabar net ir panorėjęs jis nebegalėtų atsitraukti. Neapykanta Vakarams, kurstoma begėdiško melo, jau tapo jo valdymo pagrindu.

Taip pat ir tolesnis Rusijos struktūrų smaugimas. „Hibridinis karas“ Vakaruose apibūdinamas kaip veiksmingas, bet niekingas būdas siekti savo tikslų. Žiaurus elgesys su tais, kurie siekia sužinoti teisybę apie Ukrainoje žuvusius rusų karius atspindi vis didėjantį degradavimą. Ukrainos žaizdas apklijavus pleistrais, neįmanoma išspręsti pačios Rusijos problemų, ypač tų, kurios ėmė didėti nuo 2012 m. gegužės mėn. (ir ne tik jų vienų), taip pat ir jų pasekmių, nulemiančių šalies ateitį.

V. Putinas turi neblogas strategines kortas, bet vidutinės trukmės ir ilgalaikės jo perspektyvos yra varganos. Maskvai nepavyko tapti tokia partnere, kokios tikėjosi Vakarai, ir jei ES ir JAV politikos strategams tai dar netapo akivaizdu, kyla rizika, kad jie bus dar kartą priversti tai suprasti. Paliaubos Ukrainoje yra tylos pertraukėlė, o ne įžanga į saugią ateitį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (605)