Margot Wölk nebuvo fašistė, ji buvo viena iš penkiolikos jaunų moterų, kurios buvo įdarbintos griežtai saugomame Hitlerio bunkeryje tuometiniuose Rytprūsiuose, „Vilko irštvoje“, Antrojo pasaulinio karo metu. Jos pareiga buvo ragauti nacistinės Vokietijos lyderio maistą, prieš jam prie jo prisilietus, siekiant užtikrinti, kad jis neapnuodytas.
Ji vienintelė liko gyva. Visos jos likimo draugės, dirbusios bunkeryje, buvo apsuptos Raudonosios armijos 1945 metų sausį ir sušaudytos. Dabar ligota 96-erių metų našlė Margot Wölk, įveikusi gėdos jausmą, pralaužė dešimtmečių tylą apie tuos laikus, kai dirbo Hitlerio maisto ragautoja, ir sutiko papasakoti savo istoriją Vokietijos televizijai.
„Maistas visada būdavo vegetariškas“, – pasakojo ji Berlyno RBB televizijos laidoje apie savo kankinančius ir kartais šiurpius patyrimus.
„Nuolat sklido gandai, kad britai kėsinasi nunuodyti Hitlerį. Jie niekad nevalgė mėsos. Mums buvo duodama ryžių, makaronų, paprikų, žirnelių ir žiedinių kopūstų“, – prisiminė ji. Ir iškart pridūrė: „Kai kurios merginos, vos tik pradėjusios valgyti, pratrūkdavo verkti, nes labai bijojo. Turėdavome suvalgyti viską. Tada apie valandą laukdavome, sukaustytos baimės, kad susirgsime. Ir kaskart inkšdavome it šunys iš džiaugsmo, kad likome gyvos.“
Apkamšyta baltų minkštų žaislinių meškiukų, ponia Wölk pasakojo savo istoriją tame pačiame Berlyno bute, kuriame gimė 1917 metais. Vokiečių geležinkelio darbininko dukra smagiai leido jaunystės metus, turėjo žydų draugų, kol 1933 metais į valdžią atėjo naciai.
Hitlerio maisto ragautoja ji tapo atsitiktinai. Kai 1941 metais buvo išvaryta iš savo buto Berlyne, o vyras Karlas pašauktas į kariuomenę, ji nutarė prisiglausti vyro motinos namuose, Rytprūsių Parčo mieste, dabartinėje Lenkijoje. Įsikūręs maždaug 650 kilometrų į rytus nuo Berlyno, miestas atsidūrė visiškai šalia Hitlerio būstinės, Vilko irštvos.
Miesto meras, atsidavęs fašistas, privertė ponią M. Wölk tapti maisto ragautoja. Kiekvieną dieną esesininkas veždavo ją ir kitas merginas specialiu autobusu į mokyklos pastatą, kur jos turėdavo ragauti fašistų vado patiekalus.
„Apsauga taip akylai mus saugojo, kad man asmeniškai nė karto neteko pamatyti Hitlerio. Tik mačiau jo vokiečių aviganę Blondi“, – prisiminė M. Wölk. Apsauga stengėsi nenuleisti nuo merginų akių, bet vieną naktį ją išprievartavo vienas esesininkas karininkas.
Hitlerio baimės dėl savo gyvybės nebuvo be pagrindo. 1944 m. liepos 20-ąją grupė vokiečių karininkų mėgino nužudyti nacių vadą detonuodami sprogmenį Vilko irštvoje.
„Mes sėdėjome ant medinių suolų, kai staiga išgirdome ir pajutome galingą sprogimą, – pasakojo M. Wölk. – Nukritome nuo suolų ant žemės, ir aš išgirdau, kaip kažkas suriko: „Hitleris negyvas!“ Bet kurgi, jis buvo gyvas.“
Beveik penkiems tūkstančiams vokiečių, įtartų sąmokslu prieš Hitlerį, naciai įvykdė mirties bausmę. M. Wölk buvo priversta persikraustyti į griežtai saugomą pastatą, kuriame ragavo Hitleriui paruoštą maistą.
Apie 1944 metų pabaigą artėjo Raudonoji armija. M. Wölk pabėgti padėjo draugiškai nusiteikęs jos atžvilgiu esesininkas karininkas. Ji slapta įsėdo į traukinį, kuriuo naudojosi nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas, ir pabėgo į sugriautą Berlyną.
Berlynas pasidavė rusų armijai 1945 metų gegužę. Bet karo siaubas vokietei Margo Wölk nepasibaigė.
„Mes mėginome užsimaskuoti senutėmis, bet rusai vis tiek atėjo manęs ir kitų merginų, – prisiminė ji laidoje. – Jie nuplėšė mūsų drabužius ir nuvilko į daktaro butą, kur keturiolika dienų buvome laikomos ir prievartaujamos. Tai buvo tikras pragaras žemėje. Tas košmaras amžinai liks mano atmintyje.“
Dėl visų patirtų kančių M. Wölk liko nevaisinga. „Visada norėjau dukters. Kai man buvo 50 metų, pagalvojau: jeigu būčiau turėjusi dukrą, dabar jai būtų dvidešimt penkeri. Deja, tam nebuvo lemta įvykti“, – liūdnai kalbėjo ji.
Britų karininkas, vardu Normanas, padėjo jai atsigauti. Jis sugrįžo į Didžiąją Britaniją po karo. Rašė jai laiškus, prašydamas savo draugės vokietės atvažiuoti pas jį. Bet M. Wölk atsakė jam, kad norėtų palaukti ir išsiaiškinti, gal jos vyras Karlas dar gyvas.
1946 metais ant durų slenksčio pasirodė Karlas. Kai galiausiai buvo paleistas namo iš sovietų karo belaisvių stovyklos, jis tesvėrė keturiasdešimt penkis kilogramus, jo galva buvo aptvarstyta, iš pradžių M. Wölk jo net neatpažino.
Sutuoktinių pora mėgino gyventi normalų gyvenimą. Bet karas paliko jiedviem abiem neišdildomų pėdsakų. Margot Wölk niekaip negalėjo atsikratyti košmarų. Jie išsiskyrė. Karlas mirė prieš 24 metus. Nuo tada M. Wölk gyvena viena su savo prisiminimais.