Propetrovskas, Ukraina. Vladimiro Rubano laukė nelengvas pasirinkimas: iš keturiasdešimties saulėje perkepusių, išvargusių, purvinų ukrainiečių karių, paimtų į nelaisvę Donecke, rytinėje Ukrainoje, rugsėjo pradžioje, prorusiški maištininkai sutiko paleisti tik aštuonis.

„Turėjau besti pirštu į aštuonis iš jų ir taip nuspręsti, kas liks ir greičiausiai žus, o kas grįš namo pas savo šeimas“, – pasakojo V. Rubanas, paslaptingasis buvęs generolas leitenantas, greičiausiai iš Ukrainos saugumo tarnybos. Jo palyda, ginkluoti vyrukai šviesiai žydromis beisbolo kepuraitėmis, stovėjo sargyboje, kol jis rūkė cigaretę prie regioninės administracijos pastato Dnipropetrovske, jo veidas, apžėlęs gelsvai rusva barzda, atrodė neįskaitomas.

Per pastaruosius keturis mėnesius V. Rubanas derėjosi dėl mažiausiai 200 vyriausybinės kariuomenės karių, paimtų į nelaisvę rytinėje Ukrainoje, paleidimo. Jam teko nelengva užduotis: nukeliauti į maištininkų kontroliuojamas teritorijas ir išsikovoti nuolaidų iš grėsmingiausių maištininkų vadeivų. Dėl savo šių žygių Ukrainoje jis tapo kone nacionaliniu didvyriu, o Kijevą remiantis televizijos kanalas Hormadske.tv neseniai lydėjo jį į Donecką, kur buvo filmuojamas dokumentinis filmas.

V. Rubano laimei, Donecko grupės karininkai nusprendė už jį, – namo galės keliauti tie aštuoni kariai, kurie turi daugiausia vaikų. Maištininkai sutiko paleisti dar du belaisvius: vienas buvo paleistas, nes jam buvo tik devyniolika, kitą paleisti padėjo „Euroviziją“ laimėjusi Ukrainos dainininkė Ruslana, keliavusi kartu su V. Rubanu, kuri įtikinamai perdavė pagrobtojo kario motinos žodžius.

Po rugsėjo 5 dieną prasidėjusių paliaubų į nelaisvę paimtų karių išlaisvinimas tapo vienu iš būtinų žingsnių taikai rytinėje Ukrainoje užtikrinti. Ir šis klausimas buvo tik vienas iš dvylikos taikos plano punktų, dėl kurio vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų separatistai neprieštaravo. Šį mėnesį Rusijos ambasadorius Ukrainoje pareiškė, kad kiekviena pusė laiko per tūkstantį belaisvių, tiek karių, tiek civilių gyventojų.

Rugsėjo 12 d. 36 į nelaisvę paimti Ukrainos kariai buvo iškeisti į 31 maištininką kovotoją, o rugsėjo 14 d. abi pusės apsikeitė 73 belaisviais. Vis dėlto didelė dalis Ukrainos karių tebėra nelaisvėje.
V. Rubanas, vienintelis profesionalus įkaitų išlaisvinimo derybininkas Ukrainoje, toliau tyliai derasi su maištininkų vadais dėl nelaisvėje laikomų karių išlaisvinimo.

Buvęs generolas leitenantas yra laikomas vienu iš profesionaliausiai dirbančių taikdarių konflikte, tuo tarpu Ukrainos vyriausybės atstovai vis dar atsisako susitikti akis į akį su nepripažintų Donecko ir Luhansko respublikų teroristais. V. Rubanas tvirtina, kad kariai, kariaujantys vieni su kitais, yra išsekę nuo karo ir linkę ieškoti konflikto sprendimo.

„Tai ne mūsų karas, bet [Karininkų korpusas] gali padėti žmonėms kautis tinkamai ir, jei pasiseks, baigti karą, - kalbėjo V. Rubanas po spaudos konferencijos, surengtos su dešimčia išlaisvintų karių Dnipropeterovske, mieste, įsikūrusiame per 250 kilometrų į vakarus nuo Donecko. – Mūsų misija yra baigti šį brolžudišką karą“.

Spaudos konferencijos metu į salę įbėgo viena moteris ir raudodama iš palengvėjimo puolė ant kaklo savo sugrįžusiam vyrui. Jos vyras, Sergejus Litvininas, trijų vaikų tėvas ir vietinio savanorių bataliono „Dnipro-1“ narys. Jis buvo paimtas į nelaisvę prie Ilovaisko, per vieną kruviniausių šio karo mūšių, kai savanoriai kovotojai, pasak jų pačių, buvo palikti ir apsupti rusų kareivių.

„Bent jau kažkas mūsų nepamiršo, – apie V. Rubaną kalbėjo S. Litvininas. Rūkydamas cigaretę prie regioninės administracijos pastato Dnipropetrovske, jis atrodė išsekęs, bet ramus pagaliau atgavęs laisvę.

V. Rubanas – tylus, kiekvieną savo žingsnį kruopščiai pasveriantis žmogus, savo tikras emocijas nuolat slepiantis po griežta veido išraiška, apie savo praeitį nelinkęs kalbėti. Kartą duodamas interviu V. Rubanas užsiminė mokęsis saugumo tarybos mokykloje, priklausančioje pagrindinei Ukrainos žvalgybos agentūrai, bet kai jo buvo pasiteirauta, ar jis tarnavęs tai agentūrai, jis atsakė, „aš to jums nesakysiu“.

V. Rubanas į nelaisvėn paimtų karių išlaisvinimo operaciją įsitraukė gegužę, kai pradėjo derybas dėl Nikolajaus Jakubovičiaus, Kijevo aktyvisto iš Donecko ir saugumo tarybos patarėjo, išlaisvinimo (teigiama, kad N. Jakubovičių į nelaisvę paėmė maištininkų grupė, pasivadinusi „Rusijos stačiatikių armija“). V. Rubano biuras sulaukia apie 300 skambučių per dieną. Jo grupė taip pat sudaro įkalintų ir dingusių karių sąrašus, kad būtų žinomos šių karių pavardės , – vienas iš svarbių momentų tikintis sėkmingų derybų dėl belaisvių apsikeitimo.

Jam jau pavyko surengti sėkmingas derybas su itin nesukalbamais separatistų vadais dėl 17 kalinių išlaisvinimo iš Horlivkos miesto smogikų vado Igorio Bezlerio „Velnio“ nelaisvės. Šis smogikų vadas pagarsėjo savo žiaurumu ir legendomis, esą vienam iš pagrobtųjų gyvam nudyrė odą. Be dešimties vyrų, išlaisvintų ir pargabentų į Dnipropetrovską rugsėjo pradžioje, pastarosiomis savaitėmis jis suderėjo dėl keleto grupių po 15, 16 ir 20 karių Donecke išlaisvinimo.

V. Rubanas už karių paleidimą nesiūlo pinigų. Paprastai Ukrainos kariai iškeičiami į nelaisvėje laikomus prorusiškus separatistus. „Sandoris sudaromas remiantis abipusės pagarbos, pasitikėjimo ir mano kaip karininko pažado principu“, – sakė V. Rubanas.

Pasak vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ aukščiausios tarybos pirmininko Boriso Litvinovo, sėkmingai derėtis dėl karių išlaisvinimo V. Rubanui padeda jo patirtis, tai, jog jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba, ir tas faktas, jog jis nebėra aktyvus generolas.

„Jis gerai priimamas Ukrainos prezidentūroje, todėl jam nesunku spręsti Ukrainos klausimus. Jie jo klauso. O jo patirtis jam padeda surasti būdų, kaip prieiti prie lauko vadų“, – teigė B.Litvinovas.

Dėl vis stiprėjančio savo vaidmens V. Rubanas pritraukė svarbių sąjungininkų ir šalininkų, įskaitant ir garsią Ukrainos dainininkę Ruslaną, kuri laimėjo 2004 metais „Eurovizijos“ konkursą su daina „Wild Dances“ („Laukiniai šokiai“). Populiarioji dainininkė tapo viena iš aktyvių Euromaidano judėjimo dalyvių.

Ruslanos populiarumas ir žavesys leido jai užmegzti kontaktą ir su maištininkais, kai pastarąsias tris savaites ji keliavo kartu su V. Rubanovu derėtis dėl į nelaisvę paimtų Ukrainos karių paleidimo. Pasak V. Rubano, maištininkai „gerbia jos drąsą“ įžengus į priešo teritoriją.

Per jos pirmąjį vizitą į Donecką rugpjūčio pabaigoje Ukrainoje veikiančių prorusiškų sukilėlių lyderis Aleksandras Zacharčenka pasikvietė Ruslaną ir V. Rubaną į išvyką po miestą, – per šį pasivažinėjimą snaiperis sužeidė sukilėlių lyderio apsaugos darbuotoją į kaklą. Iškart po šio savo apsilankymo Donecke, Ruslana ėmė aktyviai raginti nutraukti karo veiksmus rytinėje Ukrainoje.

„Aš noriu pabrėžti – šie žmonės nėra kalti, jie tokie pat kaip ir mes, jiems nepatinka kariauti“, – kalbėjo ji.

Žmogaus teises ginančios organizacijos kaltina abi konflikto puses dėl civilių gyventojų ir valstybės tarnautojų grobimo ir kankinimo. V. Rubanas pasakoja apie nežmoniškas sąlygas, kuriomis laikomi belaisviai, apie jų kankinimus.

Rugpjūčio pradžioje maištininkai išvedė į Donecko gatves į nelaisvę paimtus karius ir vertė juos žygiuoti pro susirinkusią minią, kuri tyčiojosi iš jų, spjaudė į ir mėtė šiukšles į juos, – tokius veiksmus Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) pavadino Ženevos Konvencijų pažeidimu.

Bet pasak V. Rubano, sąlygos, kuriomis laikomi į nelaisvę paimti kariai, palaipsniui gerėja, iš lėto juda derybos dėl karių apsikeitimo. Šį mėnesį jis skelbė, kad A. Zacharčenka sutiko galutinai susitarti dėl žuvusių karo mūšiuose palaikų pargabenimo ir sutiko nebekankinti belaisvių.

„Aš pažadu, kad elgsimės deramai su belaisviais čia, ir jie pažada atitinkamai elgtis ten, – sakė V. Rubanas. – Jie supranta, kad tokie santykiai yra daug geriau, tai teisinga. Ir belaisviai išeina gyvi“, – susitarimą su teroristais pakomentavo V. Rubanas.