Straipsnį iš vokiečių leidinio pateikia DELFI.ee.
Bet, pabrėžia žurnalistas, klausimas jau kilo: „Ar turi Vakarai tikėtis Putino epochos pabaigos? Ar jis galėtų tai paspartinti spaudimu ir sankcijomis?“
„Sugriauti Rusijos ekonomiką net taip jau sudėtinga, – svarsto B. Bidderis. – Kremlius pats atliko parengiamąjį darbą: nuo 2008 m. iš šalies nutekėjo apie 470 mlrd. eurų (1,6 trln. Lt), valiutų fondas tirpsta, didelės naftos kainos nebegali stimuliuoti ekonomikos, perkamoji rusų galia mažėja, naujo ekonomikos augimo variklio nėra.“
Šių ekonomikos problemų šviesoje situacija „gali tapti gana pavojinga Putinui“, rašoma straipsnyje. Yra ir politinių problemų. Į masines demonstracijas 2011 m. V. Putinas atsakė cenzūros sugriežtinimu ir teismo ieškiniais prieš opozicionierius. Dabar įsivyravo taika, bet piktnaudžiavimų ir toliau yra.
„Taip, V. Putinas populiarus kaip niekada, – pripažįsta D. Bidderis. – Tačiau jo sukurta sistema atrodo vis mažiau priimtina.
Prokremliškosios partijos „Vieningoji Rusija“ valdininkus ir toliau laiko „sukčiais ir vagimis“. Niekas rimtai nevertina rankinių „opozicijos“ lyderių, tokių kaip Žirinovskis. Regioniniai rinkimai neseniai parodė: „Kremlius laimėjo, bet mažai kas ėjo balsuoti. Pavyzdžiui, Maskvoje trys iš keturių turinčių teisę balsuoti liko namuose.“
„Nereikia per daug fantazuoti, norint įsivaizduoti politinį Putino galą, – tęsia D. Bidderis. – Pašalinti jį iš prezidento posto rinkimais, kaip atsitiko jo draugui Gerhardui Schroederiui, nepavyks. Todėl galimi du variantai: arba dabartinis valdantis Kremliaus elitas paskirs savo įpėdinį, arba rusai, kurie vieną gražią dieną nebenorės kęsti korupcijos ir sąstingio, sukils prieš V. Putiną ir jo aplinką.
O kas paskui? Visiškai įmanoma, kad į valdžią ateis kažkas, kurio mąstymas ir veiksmai bus dar radikalesni už V. Putino. Išankstines sąlygas tam prezidentas sudarė savo pragaištinga politika – jeigu Kremliaus klika panorės paskirti paveldėtoją, jį rinks iš dabartinio prezidento aplinkos, o ten, savaime suprantama V. Putinas sustiprino kompromisų priešininkų padėtį ir išstūmė liberalus“, – rašoma straipsnyje.
Revoliucijos Rusijoje scenarijus irgi niūrus, – rašo D. Bidderis: „Valdžią gali perimti ir dešiniosios, ir kairiosios jėgos. Ribos tarp dviejų stovyklų Rusijoje neaiškios, tai rodo tokie grupių pavadinimai, kaip „nacionalbolševikai“.“
„Todėl hipotetinis V. Putino nuvertimas neišgelbėtų nei Rusijos, nei Europos“, – mano D. Bidderis.
Demokratinės jėgos vargu ar turėtų šansą iškelti savo kandidatą, juo labiau, kad Kremlius kelerius pastaruosius metus sistemingai juos išstūminėjo – demokratai Dūmoje neposėdžiauja nuo 2003 m. Talentingiausiam žmogui opozicijoje – Aleksejui Navalnui jau kelis mėnesius skirtas namų areštas, o vienintelis parlamentaras, kuris balsavo prieš Krymo aneksiją, išvyko iš šalies.
Neseniai vokiečių leidinys „Die Welt“ rašė, kad V. Putinas yra „pakeliui į pragarą“, tačiau tuo džiaugtis gali tik tas, kas nesupranta, kad didžiausia pasaulyje branduolinė valstybė gali paversti kaimynių gyvenimą pragaru ir be V. Putino, pabrėžia straipsnio autorius.
Kokia išvada peršasi? Regis, Vakarams lieka rinktis tik iš prastų alternatyvų. NATO turi apsvarstyti modernizaciją, taip pat būtina ruoštis tam, kas bus „po Putino“. Bet Vakarai taip pat turi kalbėti su Maskva ir siūlyti kompromisų – ne todėl, kad V. Putinas to nusipelnė, o todėl, kad dėl Rusijos izoliacijos kiltų dar daugiau problemų, apibendrina D. Bidderis.