Devyni kariai sutartinai nusprendė grįžti į kariuomenę, nors dar Kijeve žurnalistams kalbėjo visiškai ką kita.
Po išlaisvinimo, pasak karių, jie nebuvo paaukštinti, jiems nebuvo paskirta jokių premijų, jų niekas neatsiprašė.
Aštuoni Kostromos desantininkai, sulaikyti Ukrainos Saugumo tarnybos naktį į rugpjūčio 25 dieną, sugrįžo iš Maskvos N.Burdenkos ligoninės į gimtąjį Kostromos miestą.
Devintasis – Artiomas Kuzminas – gydomas nudegimų centre Sankt Peterburge. Jam atlikta veido operacija, transplantuota oda nugaros ir pilvo srityje, taip pat operuotos rankos, pakeistas sutrupintas žandikaulis, „Gazeta.ru“ pasakojo vieno iš desantininkų motina.
Pasveikęs jis nori grįžti į karinę tarnybą , nors jam greičiausiai bus išduotas invalidumo pažymėjimas.
Kaip rašo „Gazeta.ru“, remdamasis surinktais duomenimis, dabar visi išlaisvinti desantininkai rengiasi grįžti į kariuomenę – jie tarnauja pagal kontraktą. Tačiau Kijeve jie tvirtino, kad atgal į kariuomenę negrįš.
„Reikės nuvykti atsiimti karinius bilietus, telefonus, SIM korteles, asmeninius daiktus. Kad ir kaip ten būtų, po visko, kas įvyko, retas kuris norės toliau tarnauti kariuomenėje, – sakė interviu televizijos kanalui „Dožd“ jaunesnysis seržantas Jegoras Počtojevas būdamas nelaisvėje. – Patekus į tokią kebeknę, man asmeniškai nebesinori jaudinti savo tėvų. Aš išvykstu į pratybas – nesvarbu kur, į Pesočnoje Jaroslavlio srityje, 30 km nuo Kostromos, ar dar kur nors, – tėvai neranda sau vietos; kas vyksta, kur aš, kaip? Ten bent jau turiu ryšį. O čia, neturėdamas su jais jokio ryšio, įsivaizduoju, ką dabar išgyvena mano tėvai Rusijoje“.
Išsivadavęs ir sugrįžęs į gimtinę, J. Počtojevas persigalvojo, kaip ir jo bendražygiai, pasakojo „Gazeta.ru“ jo motina Olga Garina.
„Sūnus kalba apie ateitį, apie kažkokius du šuolius, kurių trūksta iki normos. Už šuolius ir kitus normatyvus priskaičiuojami pinigai.
Tai yra, šiaip jų atlyginimas siekia 11 tūkst. rublių (759 Lt), o su visais priedais – apie 19 tūkstančių rublių (apie 1300 Lt). Jokių premijų niekas jiems (po išlaisvinimo, – „Gazeta.ru“) neskyrė, jokių paaukštinimų, nieko. Ir vis tiek jie nori toliau tarnauti“, – stebisi O. Garina.
Ji neatkalbinėjo sūnaus nuo sprendimo grįžti į tarnybą. „Žinote, kodėl neatkalbinėjau? Todėl kad jeigu jis pasitrauktų iškart dabar, visi, netgi tarnybos draugai, pavadintų tokį žingsnį bailumu. Ir ši gėdos dėmė, etiketė „Bailys“, labai greitai priliptų prie mano sūnaus. O juk jis sakė: „Mama, liepsi pasitraukti – pasitrauksiu, kad tik tu nesinervintum“. Bet aš nelinkiu jam tokios negarbės dėmės. Kariuomenėje drausmė, disciplina, tvarka, mano sūnui to reikia“.
O jeigu civiliniame gyvenime jam kažkas nutiks, pati sau neatleisiu, dėl to, kad uždraudžiau grįžti į kariuomenę. Yra toks supratimas, kaip vyriška savimeilė, vyriškos ambicijos, jam reikia save realizuoti, todėl nedrausiu jam tarnauti kariuomenėje“, – be mažiausių abejonių balse kalba desantininko motina.
Olga garina dirba Kostromos srities statistikos skyriuje ir, be savo darbo valstybinėje tarnyboje, organizuoja šokių būrelį vaikams.
„Aš turiu dar hobį. Būtent tada, kai Jegoras buvo sulaikytas, turėjau dalyvauti dvejose vestuvėse, teko tiesiog išvakarėse atsisakyti, – bijojau, kad pačiu netinkamiausiu momentu imsiu raudoti. O kam per vestuves ašaros?“ – prisimena ji.
O. Garinos vyras po pirmųjų metų karinės tarnybos buvo išsiųstas į Čečėniją, vėliau buvo pripažintas kovinių veiksmų dalyviu. Gal dėl tėvo Jegoras ir panoro tarnauti. Dabar Olga su vyru turi savo nuosavą verslą – ritualinių paslaugų parduotuvę Kostromoje.
„Čia mažai kas apsilanko. Dėkui Dievui, nelaimės šiame mieste žmonėms nutinka ne taip dažnai. Todėl pas mus ramu. Nors ir Kostromoje vienas karys žuvo. Girdėjau, kad Gynybos ministerija turi sumokėti už žuvusį vaikinuką nemažą kompensaciją, dabar tėvai renka įvairiausius dokumentus“, – pasakoja O. Garina.
Rugpjūčio viduryje po paslaptingų laidotuvių, kai buvo palaidoti 76-osios divizijos kariai, manoma, žuvę Ukrainoje, Kostromos karių motinos ir žmonos, praradusios ryšį su savo artimaisiais, šturmavo karinius komisariatus maldaudami surasti jų sūnus.
Rugpjūčio 29 dieną Kostromos srities Šuškodomo gyvenvietėje buvo palaidotas desantininkas Andrejus Piplipčukas. Jo tarybos draugai pasakojo, esą jis buvo sušaudytas per ataką prieš koloną, kuri judėjo Ukrainos teritorija.
O rugsėjo 4 dieną Kostromoje buvo palaidotas desantininkas Anatolijus Travkinas, kuris, kaip teigia dalinio vadovybė, išvyko į Donbasą, nieko nepranešęs savo artimiesiems. Tačiau Kostromoje ne visi gyventojai tiki oficialia versija.
Artimieji karių, kurie pabuvojo Ukrainoje, bet sugrįžo gyvi, mano, kad karinė tarnyba jiems skolinga.
„Jokio atlygio iš Gynybos ministerijos; jokios finansinės kompensacijos, jokio paaukštinimo laipsniu tarnyboje. Man rodos, kad jiems turėtų būti išmokėtas koks nors draudimas, kompensacija. Bet kai aš kalbėjau su Jegoru, jis pasakė: „Nieko nereikia“. Nors aš manau, kad jais pasinaudota ir jiems turi būti sumokėta už tai, kad rizikavo savo gyvybe. Apie tėvus apskritai nekalbu. Mes čia dešimčia metų pasenome. O jie vienu balsu tvirtina – mums nieko nereikia. Nors kai ligoninėje gulėjo, klausinėjo, prašė manęs sužinoti, kiek ir kas jiems pagal įstatymą priklauso – jų nuomonės tuo klausimu išsiskyrė. O dabar štai kalba – nieko nereikia. Bet tikiuosi, valstybė turi sąžinės, dar atsipeikės – padėkos. Tėvai nesiruošia reikalauti. Viskas palikta valstybės nuožiūrai“, – sako J. Počtojevo motina.
Tačiau Kostromos motinos visgi nori sulaukti oficialaus atsakymo į klausimą, kas yra atsakingas už sužeistus ir žuvusius desantininkus.
Pasak O. Garinos, atsakymo į šį klausimą jos sūnus taip pat nežino.
„Jegoras kalba mįslėmis. Jeigu aš ko nors jo klausiu apie tuos įvykius, jis man visada atsako klausimu į klausimą: „Mama, o kaip tu galvoji?“ Ir štai – vadinasi, galvok, ką tik nori. Kai mes susiruošėme važiuoti pas juos į Maskvos ligoninę, jie mums į ragelį šaukė: „Nereikia ! Nereikia pas mus važiuoti!“. Todėl ir nevažiavome. Galbūt jie bijojo, kad ten kažką matysime. Nežinau“, – abejoja Olga Garina.
Pasak jos, patys desantininkai nenori pasakoti apie tai, kas įvyko pasienyje, ir mėgina pailsėti bei pabūti su artimaisiais.
„Aš Jegoro klausinėju: Jegorai, na kaip? Kaip jūs atsidūrėte Ukrainoje? – o jis man: „Patikėk, mama, tikrai, važiavome lauku, ten iš vienos pusės saulėgrąžų laukas, iš kitos arbūzų. Vienas desantininkas nuskynė arbūzą, išvalgė jo vidų ir užsidėjo ant galvos vietoj kaukės. O tada nugriaudėjo sprogimas. Atsipeikėjom – o jau Ukrainoje“, – taip jis ir sakė, žemėlapyje rodė, kad buvo prie pat sienos, bet mūsų pusėje“, – perpasakojo „Gazeta.ru.“ portalui sūnaus žodžius O. Garina.
Apie tai, kur ateityje tarnaus J. Počtojevas, jo motina nežino, bet yra įsitikinusi, kad į Ukrainą jis daugiau nebepateks.
„Kiek girdėjau, planuojamos kažkokios pratybos Jaroslavlio srityje. Bet dabar visi jie paleisti dešimties dienų atostogų, kol kas nežino, kur bus išsiųsti, bet tikrai ne prie sienos. Svarbiausia, atsigavo. Šį nemalonumą bandome išgyventi ir pamiršti. Ir vaikus taip pat panašiai nuteikiam: kas buvo, pražuvo, ir pamiršom“, – baigė pokalbį su „Gazeta.ru.“ korespondentu O. Garina.