A. Tumanovą atvežė uždarytame karste. „Ten yra langelis, gerai, kad bent veidą galima atpažinti. Vaikinai man sakė, kad jų dalinyje yra tokių, kad (matyti – DELFI) tiesiog mėsos gabalai, dabar atlieka DNR tyrimą. Tėvai dar neatgavo savo vaikų“, – pasakojo moteris.

Jaunesniojo seržanto A. Tumanovo daiktų, paso ir karinio bilieto motinai dar neatidavė. Rugpjūčio 20 dieną J. Petrovna sulaukė tik karsto ir mirties liudijimo. Jame nurodyta mirties data – 2014 metų rugpjūčio 13-oji, vieta – „Karinio dalinio 27777 laikinos dislokacijos punktas“, laikas – „atliekant karinės tarnybos pareigas“, ir priežastis – „Multisisteminė trauma. Daugybiniai apatinių galūnių skeveldriniai sužeidimai su stambiųjų kraujagyslių pažeidimais. Ūmus didelio kraujo kiekio netekimas“.

„Jam nutrauktos kojos. Vaikinai papasakojo. Bet aš ir taip jaučiau, kad karste ne visas jo kūnas...“ – sakė moteris.

Antonas iš 21 tūkstantį gyventojų turinčio gimtojo Kozmodemjansko, esančio už šimto kilometrų nuo Joškar Olos, į kariuomenę išėjo 2012 metais. Apmokymai vyko Penzoje, tarnavo Pietų Osetijoje.

Gegužę jis pasakė: „Mama, eisiu į armiją pagal sutartį“. Motina ėmė atkalbinėti: „Palauk, matai, situacija kokia... Neduok dieve, numes į Ukrainą, juk pas mus jau buvo Čečėnija, buvo Afganistanas...“

Tačiau Antonas laikėsi savo: „Mama, mūsų karių ten nesiųs. Viskas, aš nusprendžiau, eisiu. Man reikia pinigų. Aš gi ne į karą einu – važiuoju dirbti. Juk kito darbo tai nėra“.

Į 27777 karinio dalinio 18-ąją motošaulių brigadą, į Kalinovskos kaimą Čečėnijoje, Antonas išvažiavo birželio 21 dieną. Liepos pradžioje staiga prakalbo, kad dalinyje klausia, gal yra savanorių važiuoti į Ukrainą.

„Jam ir sakau: „Tikiuosi, tu nenori?“ Į tai jis atsakė: „Kas aš, kvailys? Čia niekas nenori“. Kartu su juo tarnauti išėjo dar vienas mūsų vaikinas, pateko taip pat į Čečėniją, į Šali. Jis man paskui pasakojo, kad pas juos dalinyje taip pat kalbėjo, kad jeigu išsilaikysite kažkiek dienų Ukrainoje, uždirbsite 400 tūkstančių. Suprantama, niekas nesutiko, nes netgi jeigu liksi gyvas, su pinigais vis tiek apgaudinės“, – pasakoja motina.

Paskui Antonas mamai parašė, kad jį siunčia prie Rostovo. Ties Rusijos ir Ukrainos siena 27777 dalinio kariai, jo teigimu, atsidūrė liepos 11 dieną.

Antono sužadėtinė septyniolikmetė Nastia Černova papasakojo apie Rostovo srityje praleistą mėnesį. Liepos 23 ar 25 dieną jis pirmą kartą pasakė; „Važiuojame į karą“. Persigandusi Nastia tik paklausė: „Juk Ukrainoje rusų nėra?“ Antonas atsakė: „Mes važiuojame atlikti kovotojų vaidmenis“. Paskui tris ar keturias dienas su juo negalima buvo susisiekti.

Antrą kartą, kaip pasakojo Antonas Nastiai, į Ukrainą juos išsiuntė rugpjūčio 3 dieną, dviem dienoms. Miestų, terminų ir kelionės tikslų jis neįvardijo. Nastia mano, kad pats to nežinojo.

„Matyt, juos siuntė paprasčiausia kontroliuoti situacijos, važinėti, žiūrėti, – svarsto ji. – Davė Ukrainos pinigų, Antonas pasakojo, kad užsuko į parduotuvę, juokėsi, kad suvenyrų nėra, tai bent ukrainietiškų pinigų man atveš. Lyg ne apie karą kalbėtų. Šiaip, apie kasdieninį gyvenimą“.

Rugpjūčio 10 dieną Antonas paskambino į namus. „Mama, mus siunčia į Donecką“, – sakė jis. „Kur? Ten karas! Jūsų negali te siųsti!“ – piktinosi motina. Vaikinas atsakė: „Mama, čia tu taip galvoji. Siunčia padėti sukilėliams. Nesijaudink, viskas bus gerai!“.

Nastiai Antonas sakė, kad Ukrainoje praleis du-tris mėnesius, galbūt iki lapkričio, visą tą laiką su juo nebus įmanoma susisiekti.

Antonas prieš pat išvažiuodamas pasakė: „Nenoriu vykti, mes su vaikinais galvojome nušokti, bet iki dalinio reikia važiuoti pusantro tūkstančio kilometrų“, – prisimena sužadėtinė.

Rugpjūčio 11 dieną Antonui davė dvi granatas ir 150 automato šovinių. Trečią valandą dienos mamai socialiniame tinkle „Vkontakte“ jis parašė: „Telefoną pridaviau, į Ukrainą išvažiavau“. Viskas.

Antonas Tumanovas, vk.com nuotr.
Kas vyko toliau, papasakoti galėjo tik kartu su Antonu kariniame dalinyje 27777 tarnavę du vaikinai, kurie po jo laidotuvių atvyko į Kozmodemjanską su jo dokumentais. Vienas jų J. Petrovnai paliko notaro patvirtintą „Paaiškinimą“ apie Antono žūties aplinkybes. Vėliau jis sutiko susitikti su Žmogaus teisių tarybos nariu, organizacijos „Memorial“ valdybos nariu Sergejumi Krivenka, kuris įrašė kario pasakojimą ir ketina su juo kreiptis į Tyrimų komiteto Karinių tyrimų valdybą.

Kaip pasakoja kartu su Antonu tarnavę kariai, nurodymas kirsti sieną buvo gautas rugpjūčio 11 dieną. Tiems, kurie atsisakė, vadovybė negailėjo patyčių, jie buvo gėdinami ir sulaukė grasinimų dėl baudžiamojo persekiojimo. Buvo nurodyta visus dokumentus ir telefonus priduoti, o uniformą nusivilkti (visi persivilko paprasta kamufliažo uniforma), taip pat uždažyti visus atpažinimo ženklus ir numerius ant technikos. Ant rankų ir kojų užrišo siaurus baltus raištelius.

Vėliau J. Tumanova „Vkontakte“ rado sūnaus nuotrauką su tokiais raišteliais ir kartu tarnavusio kario komentarą: „Tai ženklai, kaip atpažinti savą ir svetimą. Šiandien ant kojos, rytoj – ant dešinės rankos ir taip toliau. Viskas, kas juda be šių raištelių – sunaikinama“.

Rugpjūčio 12-osios naktį 1200 žmonių kolona įėjo į Ukrainos teritoriją ir 13-osios dieną sustojo Donecko srities Snižnės mieste esančios gamyklos teritorijoje, 15 kilometrų nuo sienos. Mašinos su šaudmenimis ir ginklais buvo paliktos labai sugrūstos. 13-osios dieną kolonai buvo smogta iš „Grad“.

„Vaikinai sakė, kad iš 1200 žmonių žuvo 120, buvo sužeisti – 450, – pasakoja J. Tumanova. – Jie patys kažkur gale buvo, o mano Antonas priekyje. Nei apkasų, nei apsaugos... Panika, kas į mašinas, kas kur. Bėgo kas kaip galėjo...“.

Kaip pasakojo Antono kovos draugai, pergalingos Rusijos kariuomenės operacija svetimoje žemėje atrodė taip: su dviem granatomis žmogui ir mūšiui neparengta technika pajėgų kolona atėjo į Ukrainą, pateko po „Grad“ ir po paros grįžo su 120 lavonais.

Pranešimą apie sūnaus mirtį atnešė Kozmodemjansko karinio komiteto darbuotojas Budajevas. „Jis Antoną išsiuntė ir į būtinąją tarnybą, ir pagal sutartį įformino. Atnešė, o pats verkia. Aš tik paklausiau, kur tai nutiko. „Prie Luhansko“, – atsakė jis. „Bet jie juk į Donecką išvažiavo“, – atsakiau. „Nepasiekė“, – pasakė. Davė man dalinio telefoną, aš paskambinau ir pasakiau: „Gal klaida, gal tai ne mano sūnus?“. Atsakė, kad viskas teisingai, vaikinai ką tik atpažino. Pareiškė užuojautą ir taip toliau“, – prisimena žuvusio kario motina.

„Juk visa tai jau nuo Naujųjų tęsiasi ar dar anksčiau, ar ne? Kai prijungė Krymą, žiūrėjau televizorių ir galvojau: kam mums to reikia? Mums čia ir taip prastai, o dar kažką prisijungiame. Antoška, regis, apskritai apie tai negalvojo. Jis ne kariauti važiavo, o dirbti“, – apgailestauja moteris.

Moteris ryžosi parašyti kreipimąsi žmogaus teisių gynėjams, vykti į Maskvą. „Man prasidėjo kažkokia panika. Man reikia, kad žmonės žinotų, kad vaikinai kariauja. Nors gal Maskvoje viską ir be mūsų žino? – klausia ji labai rimtai. – Paskambinau „Karių motinoms“, ten iš karto: „A, 18-oji brigada? 120 žuvusių, žinome“. Kitaip tariant, aš ne pirma jiems skambinu. „Jūs nebijote, kad jus paskui... žinote?“. Sakau, kad nebijau“, – sako J. Tumanova.

Moteris apie sūnaus žūtį parašė savo „Odnoklasniki“ puslapyje. Ir sulaukė dešimčių piktų pranešimų, kad meluoja, šmeižia tėvynę ir darosi reklamą.

„Kodėl jie kariauja? – paprastai klausia J. Petrovna, bet tai nėra retorinis klausimas. – Dėl teritorijos ar ką? Kam ji reikalinga? Nieko nesuprantu toje politikoje... Iki tol kartais galvodavau, kas gi ten kariauja? Jeigu nuolat sako, kad sukilėlių nužudė tiek ir tiek, tai kiek ten jų liko? Antonas jau buvo prie Rostovo – aš taip galvojau. Pas mus kai kurie kaip svarsto? Antras pasaulinis karas mūsų nepasiekė, ir šis nepasieks. O kad vyrus ims – nesupranta“.