Kai karas Gazoje ir ISIS grėsmė Artimuosiuose Rytuose nukreipė pasaulio dėmesį nuo Ukrainos, galėjote net girdėti palengvėjimo atodūsius iš Vakarų šalių sostinių: pagaliau kažkas atitrauks dėmesį nuo šios Eurazijos mįslės. Nepasakytum, kad Vakarų lyderiai nesupranta karo Ukrainoje įtakos tarptautinei sistemai ir Vakarams apskritai. Tiesiog iki šiol juos tenkino esami statymai (bent jau turėtų tenkinti), nors galutinis atsakymas dar neaiškus.
Tuo tarpu pati Rusija ir pati susiduria su galvosūkiu. Siekdamas pasukti Rusiją senojo civilizacinio modelio link, V. Putinas jau sudavė didžiulį smūgį savo šaliai. Jo pastangos sugrąžinti Rusiją prie „apsiaustos tvirtovės" modelio tik užvers duris Rusijai tapti modernia valstybe.
Maža to, V. Putinas paleido nuo saito jėgas, kurių jis pats negali suvaldyti - taip jis pradeda savo režimo irimo agoniją. Nepaisant fakto, kad V. Putinas pralaimėjo karą su istorija, tačiau jis pasiekė taktinių pergalių priversdamas Vakarus nuolat reaguoti ir prisitaikyti prie jo beprotiško elgsenos modelio.
Nesena Rusijos „humanitarinė invazija", kai į Ukrainą kirsdami sieną atvyko ir išvyko apie 200 sunkvežimių, yra ne kas kita kaip Kremliaus eksperimentas, kurio tikslas - testuoti, kaip veikia žaidimo taisyklės ir kaip reaguoja Vakarų šalių lyderiai, ar jie pasirengę konfrontuoti su Rusija.
Intencija buvo paprasta: tėkšti visa tai į veidą ir perduoti paprastą žinią „Užsikr... Mums nerūpi, ką jūs sakote!"
Kremlius specialiai eskalavo įtampą tam, kad V. Putinas atrodytų kaip taikdarys, bent jau pagal savo standartus. Taikdariškumas Rusijos lyderiui yra priemonė kitam tikslui - priversti Vakarus žaisti pagal Kremliaus taisykles ir leisti Kremliui kaitalioti šias taisykles, kai tik užsimano.
Būtent tai V. Putinas pademonstravo Rusijos, Ukrainos ir Europos Sąjungos susitikime Minske, kur Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti Rusijos dalyvavimą kare su Ukraina.
Tai reiškia, kad nėra tokių nuolaidų, kurias gali pasiūlyti Ukraina ir Vakarai bei kurios patenkintų Rusiją. Taip yra ne dėl Rusijos lyderio karingumo ar nekompetencijos, jis gana racionalus ir kompetentingas. Tiesiog jis supranta viską pernelyg gerai: Rusijos režimą nuo subyrėjimo saugo personalizuota galia, o tai reikalauja karo su išoriniu pasauliu.
Prieš keletą metų žymus lenkų politikos filosofas ir sociologas Zygmuntas Baumanas į politinę leksiką įvedė terminą interregnum (tai italų marksisto Antonio Gramsci kadaise vartotas žodis, kuriuo buvo apibūdinamas ketvirtasis XX a. dešimtmetis).
Terminas reiškia „laiką be trajektorijos" arba „laiką už laiko ribų", kai sena miršta, o nauja dar nesusiformavo. Interregnum taip pat yra puikus terminas apibūdinti XXI amžiaus pradžios ideologiniam neaiškumui, politinei dviprasmybei ir normatyviam realiatyvizmui.
Globalioje šachmatų lentoje padaręs staigų ėjimą ir aneksavęs Krymą bei paskelbęs neoficialų karą Ukrainai V. Putinas efektyviai užbaigė šį interregnum periodą ir pradėjo naują erą.
Niekas nežino, ką ši nauja era atneš. Pasaulio visuomenė vis dar negali atsigauti po šoko ir bando apsimesti, kad neįvyko nieko neįprasto. Toks fakto neigimas, kad Kremlius sudavė smūgį nusistovėjusioms idėjoms, stabiliai geopolitinei tvarkai, plaukia iš natūralaus savisaugos instinkto.
Buvo pakankamai lengva prognozuoti, kad dauguma politikų ir analitikų V. Putino elgseną analizuos remdamiesi Šaltojo karo analogijomis. Tačiau brėžti tokias analogijas naudinga tik vienu aspektu: jeigu tai padeda pamatyti naujus dalykus ir iš naujo įvertinti rizikos lygį.
Šaltasis karas nebuvo tik važybos tarp dviejų globalių sistemų, tai buvo ir dviejų ideologijų varžymasis dėl dominavimo pasaulyje.
Įžengusi į nuosmukio laikotarpį Rusija neteko ideologinio pagrindo ir nebegalėjo atsverti Vakarų. Nepaisant to, naujoji sulaikymo politika, kurią įguvendinti ėmėsi Kremlius, turėtų neraminti Vakarus - bent jau reikia pripažinti, kad šie laikai labai stipriai skiriasi nuo Šaltojo karo.
Šaltojo karo metais oponuojančios jėgos žaidė žagal taisykles: Kubos krizė buvo vienintelė išimtis, bet ir ji pademonstravo, kaip svarbu laikytis nustatytų žaidimo taisyklių.
Pastarojo meto konfrontacija, kurią inicijavo V. Putino Rusija, apima naujas aplinkybes:
1) Rusija ir Vakarai (pirmiausia Europa) yra ekonomiškai susiję;
2) Vakarų visuomenės patiria didžiulį prokremliškų jėgų spaudimą. Spaudimas taikomas tiek kairiosioms, tiek dešiniosioms jėgoms, verslo elitui, buvusiems politikams, kurie tarnauja Kremliaus interesams;
3) Kitaip nei sovietinis Kremlius, V. Putino Kremlius ne tik yra pasiruošęs laužyti nusistovėjusias tarptautines žaidimo taisykles, jis netgi reikalauja teisės savaip jas interpretuoti;
4) Įtakingos jėgos Vakarų visuomenėse nėra pasirengusios pripažinti, kad Vakarų politika Rusijos atžvilgiu buvo visiškai nesėkminga. Tokie prisitaikytojai prie situacijos vis dar bando elgtis pagal senuosius šablonus bandydami įtraukti Rusiją į sprendimų priėmimą ir esamą situaciją traktuoja kaip laikiną fenomeną, kurį sukėlė vietiniai faktoriai.
Todėl Vakarai, kurie turi du skirtingus požiūrius į Rusiją, šiuo metu yra gana sutrikę. Kremlius siekia ne tik sulaikyti Vakarus, bet ir išlaiko aktyvų vaidmenį Vakaruose, todėl pastarieji negali nei sulaikyti Rusijos, nei įtraukti jos į bendras struktūras.
Kalbant apie sulaikymą ir įtraukimą, tai Vakarų šioje srityje niekuomet nelydėjo sėkmė. Paskutiniojo laikotarpio užsienio politikos modelių krizė labiausiai tapo akivaizdi Ukrainos atveju, kai Vakarai bando rasti sprendimą, kaip pabaigti nepaskelbtą Kremliaus karą.
Tačiau Kremlius sugebėjo priversti Vakarus agresorių traktuoti kaip taikdarį ir mediatorių. Be to, Kremlius siekia priversti Vakarus pripažinti naują status quo net neketindamas niekuo įsipareigoti.
Kitais žodžiais tariant, mes susiduriame su nauja realybe, kai netinka nei Šaltojo karo schemos, nei taisyklės, kurias sukūrėme po Šaltojo karo. Tai reiškia, kad mes turime peržiūrėti tradicinius požiūrius, įskaitant ir tai, ką žinome apie Sovietų Sąjungos žlugimą.
Kaip privalome dabar suvokti, Sovietų Sąjungos žlugimas nesutrukdė išlaikyti Rusijos valdžios vertikalę. Tas pats pasakytina apie buvusį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną. Jis buvo antikomunistinio autoritarizmo architektas, paruošęs vietą V. Putinui.
Mes turėsime šviežiai pažvelgti į pastarųjų dvidešimties metų Vakarų politiką - pradedant nuo Europos Sąjungos dokumentų, kuriais siekiama įtraukti Rusiją į Europos reikalus, iki JAV perkrovimo politikos bei Europos Sąjungos „Partnerystės vardan modernizacijos".
Atidėdamas šalin partnerystės imitacijas ir demokratizaciją Rusijoje V. Putinas rimtai pakenkė Vakarų intelektualinei ir politinei bendruomenei.
Tik pagalvokit, kiek analitinių publikacijų, kalbų ir disertacijų reikia išmesti, nes jos absoliučiai klaidingos!
Kiek politinių sprendimų ir konstruktų pasirodė esantys beprasmiški ar net žalingi liberaliai demokratijai.
Tuo tarpu Rusijos karas prieš Ukrainą gali turėti ilgiau trunkančių pasekmių nei Sovietų Sąjungos žlugimas. SSRS žlugimas buvo netikėtai taikus (nors daug kas prognozavo priešingai).Sovietų Sąjunga tiesiog susmuko kaip molinis puodas.
Toks neskausmingas žlugimas galėjo įvykti tik dėl to, kad senas ir trapus sovietinis politinis elitas nesugebėjo kovoti dėl išlikimo, o gana didelis rusų kiekis norėjo pokyčių ir žvelgė Vakarų pusėn.
Situacija šiandien absoliučiai skirtinga: Rusijos elitas dėl išlikimo kovos nagais ir dantimis bei panaudos bet kokias priemones, tarp jų ir išorinę agresiją, šantažą bei nepaskelbtą karą, kaip matome.
Be to, šiandienos rusai, televizijos propagandos paversti zombiais, bijo permainų ir į Vakarus žvelgia įtariai.
1991 metų sovietų žlugimas paskatino demokratinę euforiją ir viltis, kad liberali demokratija galiausiai laimės. Šiandien pasaulis regi autoritarizmo augimą. Paskutinėmis egzistavimo dienomis Sovietų Sąjunga vargiai galėjo patraukti pasaulį savo pusėn, tuo tarpu V. Putino Kremlius sugebėjo susirasti rėmėjų visame Vakarų politinės sistemos spektre. Dauguma jų ne visada net suvokia, pagal kokią muziką šoka.
Šiandienos Rusija yra naujoji kovotoja už globalų autoritarizmą, kurio neformali lyderė yra Kinija, laukianti savo valandos. Destabilizuodamas Vakarų pasaulį ir pademonstruodamas jo silpnumą, V. Putinas efektyviai atlieka purviną darbą Pekinui.
Dabar viskas priklauso tik nuo Vakarų. Liberalios demokratijos turi galimybę grįžti prie savo ištakų. Jeigu ne, prisitaikėliai (tie, kurių devizas „apsimeskime") laimės. Jeigu jie laimės, tai uždegs žalią šviesą Autoritarizmo Internacionalui, nes signalizuos, kad Vakarai yra silpni ir gali būti mindžiojami.