Rodos, Rusijos prezidento Vladimiro Putino „valdoma demokratija“ kontroliuoja Rusiją. Nacionalistinė euforija, apėmusi šalį po Krymo aneksijos, Kremliui tampa garantuotu ir precedento neturinčiu gyventojų užnugariu.

Nieko keista, kad tik dabar Vakarų apžvalgininkai dėl tokios situacijos išsako savo poziciją. Jų manymu, Rusija nusiima „kaukę“, po kuria slepiasi jos „tikroji“ esmė. Be to, jų požiūriu, imperatorišką elgesį galima sugretinti ir su „demokratijos atsisakymu“. Apie tai rašo „Die Welt“.

Interviu laikraščiui Sueddeuschte Zeitung“ buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas Matiasas Placekas pareiškė štai ką: „Tie, kurie kritikuoja Vladimirą Putiną, dažnai pamiršta apie tai, kad Rusija iš esmės neturėjo demokratinės istorijos“.

Bet taip pareikšdamas, politikas neatsižvelgia į vieną faktą: Rusijoje egzistuoja ne tik autoritarinio šalies valdymo tradicija, bet ir kita giliai įsišaknijusi tradicija, kuriai buvo skirta tapti nuolatiniu iššūkiu Rusijos autoritarinei valstybei po 1825 metų dekabristų sukilimo.

Tiesa, dekabristai patyrė fiasko (Konstitucija, kurios jie reikalavo, buvo priimta po aštuoniasdešimties metų, įvykus 1905 m. revoliucijai). Rusijoje laisvės siekis buvo žinomas dar ankstesniais šalies istorijos laikotarpiais (kazokų ir valstiečių sukilimas, bajorų sukilimas prieš absoliučią monarchiją).

Tačiau vėliau toks siekis visada kėlė asociacijų su „dekabristų“ sąvoka.

Dešimtmečiais Vakarai neatsižvelgdavo į vidines Rusijos aplinkybes. Praėjus aštuoniolikai metų po dekabristų sukilimo prancūzų monarchistas markizas de Custine (kuris nė žodžio nemokėjo rusiškai ir kuris iki šiol dažnai laikomas dideliu rusiško mentaliteto žinovu) kalbėjo: „Rusus, tiek seną, tiek jauną, galima pavadinti „apsvaigintais“ vergijos“. Kaip tik tuo metu, kai buvo parašyti šie žodžiai, vadinamojoje „vergijos apsvaigintoje Rusijoje“ ėmė formuotis visuomeninė sistema, kuri įkūnijo nonkonformizmą ir kovą prieš bet kokią neliečiamos valdžios formą. Atsirado rusų inteligentija.

Tas faktas, kad „inteligentijos“ sąvoka neišverčiama į Vakarų šalių kalbas ir tik naudojama kaip techninis terminas, rodo tai, kad jeigu kalbama apie „inteligentiją“, turimas galvoje tipiškai rusiškas fenomenas, kuris, iš esmės, kitose šalyse ekvivalento neturi. Atsižvelgdamas į tai, vokiečių istorikas Teodoras Schiederis pastebėjo, kak Vakarams „besąlygiškumas ir absoliutizmas, apibūdinantys revoliucinius inteligentijos įsitikinimus“, buvo beveik nežinomi.

Pagaliau negausiam jos būriui pavyko „sudrebinti“ griežtą monarchiją ir jos pamatus ir didžia dalimi išprovokuoti jos griūtį. Iš po 1917 metais žlugusios monarchijos griuvėsių iškilo „pirmoji“ rusų demokratija, kuri, iš esmės, buvo revoliucinės inteligentijos kūdikis. Ir tas faktas, kad turbūt liberaliausias laikotarpis per visą Rusijos istoriją pasibaigė po aštuonių mėnesių, neturėjo nieko bendra su rusų nacionaliniu charakteriu.

Problema kilo dėl totalitarinių liberalizmo priešų įžūlumo – jie pasinaudojo demokratijos teikiamomis laisvėmis, kad galiausiai jį sunaikintų.

Vėliau ir kitos šalys įgijo panašios patirties. Pavyzdžiui, maždaug po penkiolikos metų toks pat scenarijus pasikartojo ir Vokietijoje – taikiu laikmečiu, o ne ketvirtaisiais karo metais, kuriuos tada išgyveno Rusija. Be to, nereikia pamiršti, kad būtent bolševikų (tų, kurie sukūrė pirmąjį totalitarinį nūdienos režimą ant Rusijos demokratijos liekanų) laukė rimtos problemos – pavyzdžiui, dar kartą atimti laisvę iš jau laisvos rusų visuomenės.

Rusijoje, kitaip nei Vokietijoje, į valdžią atėjus nacionalsocialistams, totalitarinis režimas atsirado ne po gana greitai prievarta įdiegtos dominuojančios ideologijos, o po trejus metus trukusio pilietinio karo, kuriame žmonių žuvo daugiau nei per Pirmąjį pasaulinį karą.

Pilietinio karo metu didžioji dauguma gyventojų stojo prieš bolševikus – arba kovodami su jais, arba demonstruodami pasyvų pasipriešinimą. Ir tas faktas, kad bolševikams visgi pavyko laimėti tą karą ir po „atokvėpio“ trisdešimtajame dešimtmetyje (Naujosios ekonominės politikos laikotarpiu (NEP) atnaujinti „socialistinę ataką“ prieš savo pačių tautą, turėjo mažai bendra su rusų nacionaliniu charakteriu, lygiai kaip ir bolševikų pergalė 1917 metų spalį. Tai buvo susiję su kovos metodais, kuriuos naudojo totalitarinė partija. Ir šį kartą ne jos formavimosi stadijoje, o jau po to, kai režimas buvo sukurtas.

Dvidešimtojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje atsiradęs stalininis leviatanas, savo rankose sutelkęs tokį kiekį valdžios prerogatyvų, apie kurį nė Thomas Hobbes'as negalėjo pasvajoti, galėjo sunaikinti savo kelyje visus tuos, kurie stojo prieš jo projektus (netgi beprotiškiausius). 1932 metais apie padėtį šalyje rašė ištremtasis istorikas Georgijus Fedotovas: „Taip Rusijos istorija, prisidengusi socializmo vardu, įgyja paklusnių baudžiauninkų pulką“.

Kaipgi galėjo taip nutikti, kad Rusijos visuomenė patyrė sunkų pralaimėjimą? Pirma, G. Fedotovas norėjo tuo pasakyti, kad po to, kai su bolševikų pagalba buvo sunaikinta revoliucinė inteligentija, Rusijoje jau nebebuvo to visuomeninio sluoksnio, kuris labiausiai būtų vertinęs laisvę. Ši laisvė, kurios trūko G. Fedotovui, ir tradicija, kuria rėmėsi visuomeninė dekabristų kurta sistema, neleido, kad būtų ilgam išbrauktos iš Rusijos istorijos.

Praėjus maždaug dvylikai metų po Josifo Stalino mirties, įveikus stalininių teroro metų šoką, ši sistema atsirado vėl – jau kuriama sovietinio judėjimo už žmogaus teises, kurį Andrejus Amalrikas aprašė taip: „Nelaisvoje šalyje žmogaus teisių gynėjai ėmė elgtis kaip laisvi žmonės ir tuo pat metu keisti moralinę atmosferą šalyje“.

Iš tikrųjų po dvidešimties metų gorbačiovinis „naujasis mąstymas“ – sąmoningai ar ne – buvo orientuotas į kai kuriuos sovietinių disidentų postulatus. Dėl to paskutinysis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius (netgi pats to nenorėdamas) sudarė sąlygas, kad komunistinė sistema sugriūtų ir gimtų „antroji“ rusų demokratija.

Vladimiras Putinas nustūmė į šalį liberaliąją tradiciją.

Kai kurie Rytų ir Vakarų apžvalgininkai aiškina tą faktą, kad „antroji“ rusų demokratija buvo panaši į „pirmąją“, tapo trapi ir gana greitai žlugo, tuo, kad demokratinės vertybės su rusišku nacionaliniu charakteriu nesuderinamos. Tuo pat metu jie nepaiso beveik 190-ies metų šalies tradicijos, kurios negalima išbraukti iš Rusijos istorijos, kaip ir imperijos laikų. Regis, Vladimiro Putino „valdomai demokratijai“ pavyko nustumti į šalį tradiciją.

2014 metų kovą, Krymo krizės pradžioje, daugelis atvirai pasisakė prieš Krymo prijungimą. Referendumo Krymo klausimu (kuriame buvo sprendžiamas pusiasalio prijungimo prie Rusijos klausimas) išvakarėse tūkstančiai maskviečių surengė demonstraciją prieš vyriausybę ir jos avantiūristinę politiką Ukrainos atžvilgiu. Kovo 13-ąją opozicinis laikraštis „Novaja gazeta“ paskelbė Rusijos inteligentijos atstovų kreipimąsi, kuriame jie perspėjo apie pražūtingus tokios politikos padarinius. Tiesa, jų balsas taip ir liko neišgirstas, balsas tiesiog nutilo.

Didžioji dauguma gyventojų solidarizuojasi su vykdomu politikos kursu, nors Kremlius ir toliau atima laisves iš savo tautos ir vengia bet kokios visuomeninės kontrolės. Ar atspindi tokia pozicija esmines rusiško charakterio savybes, kurias turi galvoje kai kurie apžvalgininkai? Vargu. Per pastarąjį šimtmetį kitos tautos taip pat išgyveno analogišką pabėgimą nuo tikrovės, ir su tokiais pat skaudžiais padariniais. Anksčiau ar vėliau, dabartiniai Vladimiro Putino šalininkai pajaus jo kurso padarinius. Vėliau jie suvoks, kaip svarbu kontroliuoti savo vyriausybę, idant būtų galima sulaikyti ją nuo avantiūristinės politikos. O tada prisimins apie tuos, kas juos perspėjo apie rizikas, kurias slepia tokia politika.