Ten skurdas tiesiog bado akis. Tbilisis kasmet išleidžia milijonus larių padėdamas namų netekusiems žmonėms pradėti naują gyvenimą.
Skaičiuojama, kad kas aštuntas gruzinas per du šalies nepriklausomybės dešimtmečius dėl karų neteko savo namų. Tuo metu okupuotose teritorijose likę gruzinai gyvena nuolat bijodami.
Dėl karo prieš 6-erius metus savo namus priversta palikti Margišvilių šeima su liūdesiu prisimena savo ūkį Chinvalio regione.
„Namas buvo dviejų aukštų, aštuonių kambarių, turėjome 40 arų žemės, paukščių, kiaulių, mano pačios užveistą sodą. Kai tik susitvarkėme gyvenimą, prasidėjo karas. Viską palikome ir tuščiomis pabėgome. Kaip 4 vaikus išmaitinti? Jokių daiktų neturėjome. Tik vyras po savaitės buvo grįžęs ir parsinešė televizorių“, – skaudžių pokyčių pradžia prisimena Tina Margišvili.
Šeima, kaip ir dar keli tūkstančiai žmonių, gavo būstą viename pabėgėlių kaimelyje, vos už kelių kilometrų nuo Rusijos okupuotos teritorijos. Gruzijai vienas toks namas kainavo keliasdešimt tūkst. litų, tačiau patiems Margišviliams tokia suma būtų neįveikiama.
„Karvę nusipirkom už gautą 2,5 tūkst. larių išmoką. Už juos ir gardą nusipirkau. Karvė kainavo 1,5 tūkst. larių. Dabar karvės pabrango, tai aš laimėjau. Spaudžiame sūrį, varškę. Jei pasitaiko darbų, dirbame. Darže auga kukurūzų, pupelių. Tik trūksta vandens laistyti“, – sunkumus vardija T. Margišvili.
Grioviais kažkada tekėjo laistyti skirtas vanduo. Dabar jie sausi – vandens tiekimą sustabdė Pietų Osetiją kontroliuojanti Rusija.
Tad Gruzijos valdžia į buvusius laikinus, o dabar nuolatinius pabėgėlių namus, įveda vandenį ir dujas. Vyriausybė pernai pradėjo siūlyti pabėgėliams būstus provincijose ar kompensacijas už jį. Šiemet tam numatyta maždaug 3 mln., skaičiuojant litais. Tačiau pabėgėlių, likusių vien Gruzijoje, – daugiau nei 250 tūkst. – maždaug tiek, kiek žmonių gyvena Klaipėdoje ir Šiauliuose kartu sudėjus.
„Turime vilčių grįžti, tačiau perspektyvų nematyt“, – viliasi pabėgėlė Cijala Nukradzė.
Nepabėgę yra priversti kovoti už namus
Tuo metu gruzinas Davidas Valuašvili rinktis pabėgėlio duonos neketina. Nors prieš trejus metus rusų pasieniečiai jį nuo Gruzijos atitvėrė spygliuota tvora. Jis už lariais gaunamą pensiją Osetijoje nieko negali nusipirkti, tad kaimynai per tvorą jam meta maisto ir kitų būtinų prekių. Per tvorą jis bendrauja ir su dukra, gyvenančia Goryje, už kelių dešimčių kilometrų.
„Kai tik paliksiu savo namą, jie ateis ir jį nugriaus. Aš visą gyvenimą, jau 80 metų, čia gyvenu. Ir nepaliksiu savo namų“, – sako užsispyręs vyras.
Vieno buvusio namo savininkui nepasisekė dar labiau. Jis pasakojo, kad Pietų Osetijoje šeimininkaujantys rusai jį privertė nugriauti paties statytą namą, nes rusų planuojama okupacinė tvora jį gali pasiglemžti į Abchazijos teritoriją.
Gruzijos ir Rusijos derybos dėl pabėgėlių grįžimo stringa. Tad Tbilisis jau septintus metus iš eilės Jungtinėse Tautose ragina Rusiją, Pietų Osetiją ir Abchaziją užtikrinti pabėgėlių teises į sugrįžimą ir saugumą. Tačiau realiai padėtis tik blogėja.
