Gyvenimas karo sąlygomis: su kaimynu išgėrėme butelį degtinės ir paėmėme sprogmenį

Koks gyvenimas karo sąlygomis mažoje gyvenvietėje ir dideliame mieste? Kur vietos gyventojai gauna maisto, medikamentų, kai parduotuvės subombarduotos, o iš vaistinių išėjo farmokologai?

„Spektr.lv“ korespondentas pamatė, kaip gyvenama regionuose, kuriuose vyksta karo veiksmai.

Izvarinas

Pasienio Izvarino gyvenvietė ilgam tapo esminiu tašku vykstant kovai už tai, ką Ukrainos pietrytinės dalies separatistai vadina Naująja Rusija. Savo karinių sėkmių metu separatistai netgi norėjo jį padaryti pirmu kontrolės punktu naujoje nepripažintoje respublikoje, bet kol kas apsiribojo užrašu „Naujoji Rusija“ ant poros stendų, taip pat pakeitė pora raidžių anksčiau šį punktą kontroliavusios šalies pavadinime – dabar administracinis miesto pastatas išdidžiai vadinasi „Ruina“.

Per dideles kovas už šią teritoriją apie ketvirtadalis gyventojų liko Izvarine. Dauguma – pagyvenę žmonės, beveik visi gyvena čia visą gyvenimą, kas nuo gimimo, kas nuo vaikystės, kas atvyko po kariuomenės ir apsistojo šiose vietose.

Niekas iš jų per daug nepajuto, kad žlugo Sovietų Sąjunga – kaip anksčiau ėjo į svečius pas draugus iš Rusijos TFSR, taip ir iki šiol ėjo pas draugus iš Rusijos.

Per aktyvius karinius veiksmus gyvenvietė nebuvo atkirsta nuo civilizacijos, praktiškai visada buvo galima pereiti į Rusijos pusę, bet grįžimas buvo neaiškus – per kovas muitinės punkto darbuotojus ir pasieniečius evakuodavo į administracinius pastatus ir faktiškai niekam nebuvo įmanoma pereiti į Ukrainos teritoriją – nei vietos gyventojams, nei separatistams, nei žurnalistams.

Kai kurie žurnalistai nakvodavo įtvirtinimuose Ukrainos pusėje, kad jei vyktų kas svarbaus, neprarastų galimybės iš karto pradėti filmuoti ar (transliuoti) reportažą iš uždarytos teritorijos.

Kiekvieną dieną į Izvariną grįždavo žmonės ir, priklausomai nuo kovinių veiksmų intensyvumo, arba ateidavo porai valandų, perduodavo produktų ir medikamentų likusiems, arba nakvodavo savo namuose.

Vietos ligoninėje per pirmą šaudymų savaitę nelikdavo raminamųjų. Su netoliese esančia Nepaprastųjų situacijų ministerijos stovykla taip ir neužmezgė ryšio.

„O kam mes jiems“, – pasakė medicinos seselė, tuo metu pasirodžiusi esanti labiausiai patyrusi ir kvalifikuota specialistė iš ligoninėje likusių medicinos darbuotojų – kiti gelbėdamiesi nuo karo išėjo.

Stovykla buvo už keturių kilometrų nuo ligoninės, o ir gelbėtojai noriai bendraudavo ir buvo pasirengę padėti viskuo, kuo galėjo. Tačiau šiai ligoninei iš esmės padėjo tie rusai, kurie sužinojo apie vargingą padėtį iš žurnalistų.

Iš raminamųjų vietos gyventojams liko degtinė.

Su degtine čia daug kas daroma.

„Į mano rūsį įskrido 122 mm skersmens sprogmuo, – pasakoja vietos gyventojas. – Bet nesprogo <...>. O mums valgyti norisi. Mes su kaimynu paėmėme butelį degtinės, išgėrėme ir laužtuvu pakėlėme sprogmenį.“

Tie, kurie išėjo į Rusiją, gyvena bėglių stovykloje, jie turi savus plakatus, savo pokalbius. Išvažiuoti nėra kur, o jei yra, prasideda: „Turiu brolį ir seserį, ką aš jiems senatvėje našta būsiu?“

Apie persikėlimą į Rusiją rimtai susimąsto tik tada, kai per sprogdinimus griūna savas namas.

Na o šiaip viskas kaip visada ir kaip visur. Žmonės įvairūs. Vieni padeda, kiti plėšikauja. Prieš kelis mėnesius vieni šių vietų gyventojai dirbo muitinėje, kiti nešė per sieną kontrabandą, paskui vieni su ginklais rankose išvarė kitus.

Dabar praktiškai jokia veikla gyvenvietėje nevyksta, nors ten mokamos pensijos. Moka ukrainietiškoji pusė – dauguma bankomatų vadinamosiose Luhansko liaudies respublikoje ir Donecko liaudies respublikoje „išspjauna“ rusiškas banko korteles.

Atrodo, viena iš nedaugelio vietų, kur dar tęsiasi įprastų kasdienių tarpusavio santykių grandinė, tebėra Horlivka, kurioje vienas iš Donbaso liaudies pasipriešinimo judėjimo lyderių Igoris Bezleras praktiškai visiškai pakeitė valdžios vertikalę.

Dabar vietos įmonių produkcija siunčiama jau ne į Kijevą, o mokesčiai virsta „sąlyginėmis“ panašaus dydžio rinkliavomis.

Keliai

Gyvenvietės grįžimo į rinkimo ir medžioklės epochą priklauso nuo saugių susisiekimo kelių su kitomis gyvenvietėmis kiekio.

Autonominis šiuolaikinio miesto gyvavimas ilgą laiką neįmanomas, komfortiškas gyvenimas gali trukti kelias dienas, o išgyvenimo klausimas esant visiškai izoliacijai įprastai kyla jau po mėnesio.

Keli sėkmingai išdėstyti blokavimo postai ir kelius pašaudantys minosvaidžiai gali net didelę gyvenvietę visiškai atkirsti nuo likusio pasaulio.

O kai paaiškėja, kad atsitraukimo keliai perkirsti, bėgliai patys tampa kovotojais – į kampą įvarytos moterys, ginančios savo vaikus, eina ir reikalauja automatinių šautuvų. Kai kurie be jokios patirties tampa snaiperiais.

„Kai šauni, nesitaikyk į galvą, taikykis į juosmenį“, – moko naujokus pats neseniai į Ukrainos pasienį atvykęs Kaliningrado gyventojas.

Na o visiško verslininkų bebaimiškumo pavyzdys – taksistai. Jie paskutiniai palieka apšaudomą miestą ir pirmi pradeda vežioti keleivius po to, kai baigiasi šaudymai. Lupa už vežimą nežmoniškus pinigus, bet juk ir rizika didžiulė: „Savaitę pavežiojai žurnalistus – užsidirbai pusmečiui į priekį.“

Luhanskas

Paskui taksistus pradeda kursuoti autobusai ir maršrutiniai autobusai, atsidaro parduotuvės ir vaistinės, gatvėse pasirodo sim kortelių pardavėjai.

Dideli mobiliųjų telefonų prekybos centrai seniai nebedirba, apmokėjimo terminalai Luhanske dažnai neveikia, nes nebūna elektros, todėl ryšio su draugais ir artimaisiais galimybė tampa labai svarbi.

Vieną dieną, kai artilerijos kanonada atrodė toli, o sirenos jau kelias valandas tylėjo, judrioje sankryžoje prie turgaus nukrito mina. Aštuoni žmonės žuvo iš karto, dar 10 išvežė greitosios pagalbos automobilis.

Kūnus iki separatistų lyderių atvykimo uždengė antklodėmis. Išdužo gretimų namų langai. Tarp kūnų vaikščiojo miestiečiai ir kilnojo antklodes, nenorėdami išvysti pažįstamą veidą.

Kitą dieną miestas apmirė. Pusmilijoninio miesto gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios, asmeninius taksistų telefonus išsidalino žurnalistai, o oro pavojaus sirenos garsas tapo įprastas, kaip ir pastoviai veikianti „Grad“ (sistema) šalia viešbučio.

Dėl jos padėties žurnalistai gali filmuoti skrendančių sprogmenų fone. Vėlų vakarą praktiškai visi jie susirinkdavo į slėptuvę nuo bombų aptarti praėjusios dienos. Pavyzdžiui, kaip Ukrainos žiniasklaida pateikė sankryžos apšaudymą ar kur dar galima nusipirkti muilo ir šampūno.

Pardavėjai išsitraukdavo vežimėlius su likusiomis prekėmis ir šaukdavo: „Rytoj užsidarome, pirkite likučius.“

Šiame fone reklaminiai plakatai apie „senos vasaros ir rudens kolekcijos likvidavimą“ atrodė egzotiškai. Bankų biurai, juvelyrinės parduotuvės, kiti prabangos segmentai seniai užsidarė, liko tik pagrindinius poreikius tenkinantis verslas. Kavinės dirbo įprastu ritmu, tik atsiprašydavo, kad neveikia bevielis internetas ar nebėra ledukų.

Miestą užgriuvusio pragaro fone miestiečių logika atrodė nesuprantama – jie negali išvykti, nes „nėra bilietų autobusui“, nes „man reikia parašyti pareiškimą apie išėjimą iš darbo, o direktorius išvyko“.

Ekstremali padėtis paveikė įpročius, bet, regis, taip ir nepakeitė pasaulio. Tarsi viskas vyktų ne su jais.