Karštas maistas visada būna sotus: omletas arba retkarčiais košė. Jis mėgsta putpelių kiaušinius. Jis geria vaisių sultis. Maistas visada būna šviežias: krepšiai su mėgstamiausiais produktais reguliariai atkeliauja iš Rusijos religinio lyderio – patriarcho Kirilo – ūkių.
Tuomet jam patiekiama kava. Jo dvariškiai jau būna sukviesti, bet šias pirmąsias dvi valandas užims plaukiojimas. Prezidentas vandenyje mėgaujasi vienumoje leidžiamu laiku. Jis būna užsidėjęs akinius ir energingu krauliu veržiasi į priekį. Politiniai padėjėjai teigia, kad būtent šiuo metu jis apmąsto daugumą Rusijos reikalų, svetainėje newsweek.com rašo Benas Judah.
Dvariškiai juokauja, dykinėja ir sėdiniuoja lakuota mediena iškaltuose laukimo kambariuose. V. Putinas retai ateina pas juos nedelsdamas. Teigiama, kad ministrui laukti tris ar net keturias valandas yra normalu. Jis mėgsta praleisti šiek tiek laiko sporto salėje, kur būna įjungtas TV kanalas, transliuojantis Rusijos žinias. Čia jam kur kas labiau patinka kilnoti svarmenis, negu minti dviratį.
Tačiau kartais pasklinda gandai: jis skaitė romaną. Teigiama, kad 2006 metais prezidentas perskaitė trilerį, pasakojantį, kaip darbininkų klasės žmonės sumuša čečėnus bei policininkus ir pasitelkę kulkosvaidžius perima gubernatoriaus postą iš korumpuotų vagių – tai buvo Zacharo Prilepino „Sankia“.
Šaltiniai tvirtina, kad jam taip pat patiko „Trečioji imperija“ – fantastinis romanas apie išgalvotą Lotynų Amerikos istoriką iš 2054 metų, kuris prisimena caro Vladimiro II, sujungusio visas rusų žemes, žygius. Tačiau jo dvariškiai stengiasi aiškiai parodyti – prezidentas nėra skaitytojas.
Pasportavęs jis skiria laiko švarinimuisi. V. Putinas pasineria tiek į karštą, tiek į šaltą vonias. Tuomet jis rengiasi. Renkasi tik specialiai jam pagal užsakymą siūtus konservatyvių spalvų kostiumus. Jo kaklaraiščių pasirinkimas paprastai būna griežtas.
Ankstyva popietė būna skirta trumpiems pranešimams. Tai dažniausiai vyksta prie jo masyvaus medinio stalo. Šiame biure nėra ekranų. Prezidentas naudojasi tik saugiausiomis technologijomis: raudonais segtuvais su popieriniais dokumentais ir laidiniais sovietų karo eros telefonais.
Šeimininkas savo darbo dieną pradeda skaitydamas popierius iš trijų storų segtuvų. Pirmajame – pranešimai apie padėtį namų fronte, kurią rengia Federalinė saugumo tarnyba (FST). Antrajame – pranešimai apie tarptautinius reikalus, kurią rengia Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT). Trečiajame – pranešimai apie jo paties dvarą, kurią ruošia Federalinė apsaugos tarnyba (FAT) – jo paties artimos apsaugos armija.
Jis yra apsėstas informacijos. Storiausi, drūčiausi segtuvai, rengiami jo paties prašymu, nėra žvalgybos ataskaitos – tai iškarpos iš laikraščių. Jo pirštai pirmiausia atverčia rusiškos spaudos santraukas. Svarbiausi laikraščiai eina priekyje: tai pataikūniški, nacionaliniai bulvariniai leidiniai „Komsomolskaja pravda“ ir „Moskovsky komsomolec“. Jie rūpi labiausiai, nes turi milijonus skaitytojų. Jų antraštės, jų paskalų skyreliai, jų reakcija į naujausią Sibiro traukinio avariją daro įtaką darbininkų nuotaikoms.
Tuomet jis pereina prie kokybiškesnės Rusijos spaudos: nedaug cenzūruojamų leidinių „Vedomosti“ ir „Kommersant“. Tai svarbu pačiam Kremliui: tai paskalos, apžvalgos ir analizės apie jo aplinką. Jis itin skaito apžvalgas apie save patį, kurias laikraštyje „Kommersant“ rašo Andrejus Kolesnikovas. Dvariškiai teigia, kad jos jam labai patinka ir visuomet perskaito jas iki galo.
Tuomet eina mažiausiai svarbūs segtuvai – užsienio spauda. Jos apžvalgas rengia tiek prezidento administracija, tiek Užsienio reikalų ministerija. Departamentai neslepia nuo jo blogų žinių: prezidentas turi žinoti, kaip smarkiai šie užsieniečiai jį demonizuoja. Tačiau kad jam įsiteiktų, jie taip pat įtraukia medžiagą originalia vokiečių kalba, kurią jis gerai išmoko pagal KGB paskyrimą dirbdamas Drezdene.
Dvariškiai lūkuriuoja prie durų. Per vaizdo ryšį jis mėgsta stebėti, kaip jie šnekučiuojasi ir kankinasi iš nuobodulio, arba žaidžia savo elektroninėmis ryšio priemonėmis. Tačiau jis nekreipia į juos dėmesio ir toliau nagrinėja pranešimus.
Jo kasdienybė padalyta į tūkstančius 15 minučių atkarpų ir suplanuota daugelį mėnesių, o gal net kelerius metus, į priekį. Po spaudos apžvalgų jam įteikiami dienotvarkės segtuvai, papuošti ereliu. Žvilgterėjęs į juos, jis pradeda vykdyti planą: be jokios šypsenos ar džiaugsmo.
Dažniausiai susitikimai būna beprasmiai: jam tenka pasitikti Bahreino sosto įpėdinį, įteikti bronzinius medalius Udmurto darbo didvyriams ar peržiūrėti paaukštinimus federalinės kosmoso pramonės administracijoje.
V. Putinas negyvena Maskvoje. Jam nepatinka šis didmiestis: eismo srautai, oro tarša, žmonių minios. Savo rezidencija jis pasirinko rūmus Novo Ogarjove, esančiame į vakarus nuo miesto, toli nuo raudonų sienų, megastatinių ir megaparduotuvių – parko tipo teritorijoje.
Nuo šių rūmų iki pilies – 24 km. Kai prezidentas nusprendžia vykti į darbą, gatvės uždaromos ir atlaisvinamos nuo automobilių. Kol Maskvą kausto spūstys, jis pasiekia Kremlių greičiau negu per 25 minutes.
Jis nemėgsta vykti į Kremlių. Jam labiau patinka dirbti savo rezidencijoje. Nuo 2012 metų jis iki minimumo sumažino susitikimus Maskvoje: dabar jis vyksta susitikti tik su aukštais asmenimis, kuriems reikia padaryti įspūdį, arba į oficialius susirinkimus, kuriems reikalingos tos ekstravagantiškos salės su krištolo sietynais ir beržų aukščio veidrodžiais.
Prezidentas būna užsiėmęs net šeštadienį ir sekmadienį. Savaitgaliais jo dienotvarkėje atsiranda daugiau atsitiktinumo: popiet kartais jis mokosi. Dažniausiai anglų kalbos. Jo mokytojas padeda jam išmokti sudėtingus žodžius - kartu su juo dainuodamas dainas.
Teigiama, jog retkarčiais sekmadienį jis meldžiasi ar atlieka išpažintį. Tačiau dvariškiai, pažįstami su patriarcho aplinka, suskumba paaiškinti: nors prezidentas tikintysis, jo gyvenimas nėra krikščioniškas.
Kvietimas apsilankyti viename iš prezidento ledo ritulio mačų yra draugiškumo ženklas ir pati geriausia proga pasigirti oligarchų rate. Tai būna jo artimi draugai – dauguma, kaip ir jis pats, iš Sankt Peterburgo, seni bendradarbiai, kuriais jis pasitiki. Dauguma jų yra verslininkai – ir įtraukti į JAV sankcijų sąrašą.
Tokie žmonės kaip broliai Arkadijus ir Borisas Rotenbergai ar Genadijus Timčenko. Jie žaidžia ir pralaimi. Komandas papildo asmens sargybiniai.
Prezidento asmens sargybiniai vilki jo marškiniais ir šaukia jo vardą. Dmitrijaus Medvedevo – jo mažojo ministro pirmininko – asmens sargybiniai sudaro priešininkų – pramoginę – komandą. Nors asmens sargybiniams privaloma dalyvauti prezidentiniuose mačuose, pats ministras pirmininkas juose dalyvauja retai.
Šie žmonės yra iš vidaus rato. Tie, kurie iškilo kartu su juo iš Sankt Peterburgo pelkynų. Tuomet jis tebuvo mero pavaduotojas. Jie dalijosi elektros laidais tarp savo vasarnamių ir kartu valgydavo pigią mėsą. Jiems atrodo, kad jie to nusipelnė. Jie vadindavo jį „bosu“. Tačiau pastaraisiais metais pradėjo vadinti jį „caru“.
Ekstravagantiškų istorijų nėra: tik apie vienišumą. Prezidentas neturi šeiminio gyvenimo. Jo motina yra mirusi. Kaip ir tėvas. Jo žmona sirgo nervinėmis ligomis, o po gyvenimo atskirai įvyko skyrybos. Jis turi dvi dukteris. Tačiau jos yra valstybinė paslaptis ir negyvena Rusijoje. Sklando kalbos apie modelius, fotografes ir gimnastes, ateinančias pas jį naktį. Tačiau šių istorijų negali paaiškinti nė vienas dvariškis.
Prezidentas myli gyvūnus. Jis šypsosi būtybėms, kurios atsisako jam paklusti. Prezidentas randa ramybę juodo labradoro, kuris jo nebijo, draugijoje. Jam patinka medžioklės išvykos. Jam patinka skrydžiai sraigtasparniu su filmavimo komandomis virš pilkai baltos tundros, ieškant tigrų ir lokių – Rusijos grožio.
Rūmų vertėjas sako, kad jo gyvenimas monotoniškas. Bereikšmiai susitikimai. Pedantiškas prezidentinio protokolo laikymasis. Nuolat besikartojanti rutina pagal šias darbotvarkes vyksta metai iš metų. Jo kortežas važinėja tik dviem kryptimis: arba į Kremlių, arba į oro uostą.
Prezidentas tvirtina dirbantis sunkiau už visus kitus lyderius nuo J. Stalino.
Nė vienas iš jų tiek nekeliavo, nesiderėjo ir nematė tiek daug Rusijos, kaip jis. Jo lėktuvai kyla iš prezidentinio terminalo: Vnukovo - 2. Kurį laiką buvo ruošiami memorandumai perkelti Rusijos administraciją į šią miškingą teritoriją. Pusė jos apstatyta namais, savo spalvomis primenančiais milžiniškas „Lego“ kaladėles.
Ši vieta buvo jų įsivaizduojamas aerotropolis: Kremliaus miestelis, iškilęs dėl priklausomybės nuo lėktuvų. Tačiau jis nusprendė, kad tai pernelyg ambicinga.
Tačiau Rusijos laiko zonose jo provincijų gubernatoriai naudoja mažus triukus, kad jį apgautų.
Neseniai Suzdalio mieste jie susigėdo dėl sutręšusių medinių trobų, todėl uždengė jas dažytu brezentu, primenančiu naujų kotedžų fasadus. Jie susigėdo ir fabrikuose bei kariniuose objektuose, paslėpdami viską, kas buvo sulūžę.
Vizitai į užsienį vykdomi dvejopai: žvalgybos tarnyba viską suplanuoja iš anksto. Pilotų grupė prieš mėnesį atvyksta į tą miestą, kur turi lankytis prezidentas. Patikrinamas prabangus viešbutis, kuriame apsistos jo administracija. Šią subtilią užduotį atlieka FST ir UŽT. Ar saugus šis kambarys? Ar įmanoma užteršti vonią biologinėmis medžiagomis?
Dvaras užsienio valstybėje įsikuria likus savaitei iki prezidento atvykimo. Viešbutis tampa Kremliumi. Jie rezervuoja ir užima 200 kambarių. Viešbutyje būna specialus liftas, parengtas tik prezidentui. Diplomatai kudakuoja ir tariasi su pilvotais FAT inspektoriais ir drėgniarankiais protokolo žinovais.
Jo kambarys būna užantspauduotas: niekam neleidžiama į jį patekti. Tai specialiosios saugumo komandos darbas. Viešbučio patalynė ir higienos reikmenys pakeičiami savomis priemonėmis su Kremliaus antiužterštumo antspaudais.
Visa kita, ko jam reikės, atskraidinama lėktuvu: rusai virėjai, rusai valytojai, rusai padavėjai. Rusiški vilkikai pypsi ir parkuojasi su tonomis rusiško maisto. Šioje šalyje jis nakvos tik vieną naktį. Tuo tarpu diplomatų komandos su šeimininkais pradeda kelių etapų derybas dėl maisto.
Prezidentui negalima patiekti pieno produktų, nors Rusijos saugumo tarnybų užsakymai tam prieštarauja. Prezidentui negalima siūlyti šeimininkų maisto, įskaitant valstybės vadovą ir vyriausybę. Šalyse, turinčiose turtingą kulinarinį paveldą, ambasadai tenka ginti tvirtą poziciją: prezidentas nevalgo užsienio virtuvės patiekalų, kurių nepatikrino Kremlius.
Derybininkus kankina abejonės. Prezidentas veikiausiai paslapčiomis netoleruoja laktozės? Labiau tikėtina, kad jis bijo apnuodijimo. Prezidento lėkštei skirti maisto produktai atgabenami iš anksto, o vietos virėjus prižiūri FST, UŽT ir FAT bei jų ragautojų komanda. Per užsienio banketus prezidentas atsisako net prisiliesti prie maisto.
Prezidentas elgiasi taip, tarsi būtų nulietas iš bronzos, tarsi švytėtų. Atrodo, tarsi jis žinotų, kad jie krūptelės, sutikę jo žvilgsnį. Aplink jį tvyro tyla. Suaugusių vyrų balsai pasikeičia, kai jie su juo kalba. Jų balsai tampa kiek įmanoma tylesni. Jų veidai surimtėja, beveik sustingsta. Jie žiūri žemyn: susirūpinę, nervingi, budrūs.
„Jis nekalba, - sako vertėjas. – Jis nemato poreikio šypsotis. Jis nenori eiti pasivaikščioti. Jis nenori išgerti... Bet kuriuo metu aplink jį būna 10 žmonių... Neįmanoma prieiti prie jo arčiau kaip per 3 m, nes ši erdvė taip akylai saugoma. Jį nuolat supa šnabždantys padėjėjai, operatoriai, asmens sargybiniai“.
„Politikai kalba pašnibždomis, kai jis būna kambaryje. Jie lieka labai dėmesingi. Niekas su juo nejuokauja. Kai jis įeina į vidų, garso lygis iš karto nukrinta. Kartą garsiai pranešiau: „Ponai ir ponios iš delegacijos, turime pereiti į kitą salę pasirašyti“. Vienas ministras čiupo man už rankos. „Užsičiaupk, - sušnypštė jis. – Jis čia“.
V. Putinas neturi laiko galvoti. Nesibaigiančioje ceremoninių fanfarų sekoje su lengviausiu politinio turinio balastu jis eina iš vienos auksinės salės į kitą. Fotosesija. Priėmimas. Formalumai, kurie žavi į valdžios viršūnę patekusius naujokus, bet erzina senbuvius. Jis labai mažai mąsto savarankiškai: visos kalbos būna parašytos iš anksto, visos pozicijos nustatytos iš anksto, derybos dažniausiai vyksta komerciniais klausimais.
Ministrai atvyko kartu su juo. Pakankamai artimų ministrų, galinčių tiesiogiai į jį kreiptis, yra labai mažai, o dar mažiau – galinčių juokauti jo akivaizdoje. Tačiau jis mažai jais domisi ir tuo momentu, kai tik gali, eina ilsėtis į užantspauduotą ir saugų miegamąjį - nes jis jau matė viską anksčiau.
Ministrai mėgsta mėgdžioti prezidentą. Jie mėgsta atkartoti jo gestus. Jie mėgsta apsimesti, kad niekina technologijas. Jie mėgsta imituoti jo toną ir tarsi papūgos atkartoja jo pašaipias pastabas. Tačiau skirtingai negu jis, ministrai naktį žvengia ir geria. Jų veidai paburksta ir tampa šnekūs. Tačiau jo niekur nesimato.
„Būnant šalia jo susidaro įspūdis... tarsi jis tikrai su mielu noru atsistatydintų. Tačiau jis žino, kad jam nepavyko vadovauti Rusijai kitais būdais, išskyrus feodalinį. Ir tuo momentu, kai jo gniaužtai susilpnės... viskas grius ir jis pateks į kalėjimą... ir Maskva degs kaip Kijevas“.
Yra dvariškių, kurie tvirtina girdėję kalbant jį nuoširdžiai. Vienas iš jų prisiminė vieną šiltą vasaros vakarą, kai jis atvirai pradėjo kalbėti apie savo šalies likimą. Tų, kuriems tą vakarą priklausė būti su juo Novo Ogarjove, jis paklausė, kas buvo didžiausi Rusijos išdavikai.
Tačiau jis nelaukė, kol jie atsakys: didžiausi nusikaltėliai Rusijos istorijoje buvę tie silpnavaliai, kurie numetė valdžią ant grindų – Nikolajus II ir Michailas Gorbačiovas. Būtent jie leido perimti valdžią isterikams ir bepročiams, sakė jis.
Tąkart pokalbyje dalyvavę dvariškiai tvirtina, kad prezidentas prisiekęs niekada taip nepasielgti.
Straipsnio autoriaus Beno Judah pastaba: ši publikacija parengta pagal interviu, kurie trejus metus buvo renkami knygai „Fragile Empire: How Russia Fell in and Out of Love with Vladimir Putin“ („Pažeidžiama imperija: kaip Rusija įsimylėjo ir nusivylė Vladimiru Putinu“).
Savo tyrinėjimų metu turėjau galimybę kalbėtis su visais asmenimis, pradedant buvusiais premjerais, dabartiniais V. Putino ministrais bei regioniniais gubernatoriais, ir baigiant aukšto rango biurokratais, artimais patarėjais, asmeniniais padėjėjais bei eiliniais žmonėmis. Pasitelkęs informaciją iš šių interviu, aprašiau šio mūsų dienų diktatoriaus asmeninius įpročius bei kasdienybę. Šiame straipsnyje panaudotos citatos iš Rusijos pareigūnų, kurių tapatybę reikia slėpti. Dabartinės Rusijos politikos aplinkoje bausmės už asmeninės informacijos paviešinimą yra itin griežtos, taigi neįmanoma net užsiminti apie šaltinių pareigas ar tapatybę. Gautas rezultatas yra tai, ką daugelis vadina „naująja žurnalistika“, kai faktai perteikiami pasitelkus grožinės literatūros technikas. Nors ši publikacija gali būti skaitoma kaip vaizduote paremtas rašinys, kiekviena jo detalė buvo nurodyta šaltinių.