Atsakymo ieško Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos patarėjas Viktoras Tkačiukas, skelbia euobserver.com.

Kiek dar tonų kulkų, ginklų ir grynųjų bus įteikta prorusiškai nusiteikusiems separatistams, kol Rusija bus pripažinta „terorizmą remiančia valstybe“?

Kiek nekaltų vytų, moterų ir vaikų – ar jie būtų Ukrainos piliečiai, ar ne – turės mirti vien tam, kad būtų patenkintos Rusijos teritorinės ambicijos?

Tiksliai įvardyti skaičių, kiek ginklų ir kovotojų Rusija pasiuntė į Ukrainos teritoriją, sunku. Tačiau neabejotinai skaičius pakankamai didelis, kad jį būtų galima vertinti kaip pagrindą mobilizuoti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.

V. Tkačiukas
Atėjo metas ES lyderiams pabusti: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas puola ne Ukrainą - jis nusitaikė į visus be išimties Europą kartu laikančius principus.

Kai, bandant pasipriešinti užsienio šalies remiamiems teroristams, atsiranda poreikis įjungti tokią galingą karinę mašiną, vadinti situaciją nepaskelbtu karu yra mažų mažiausiai nesąžininga.

Dabar, pirmą kartą po 1945 metų, Europa susidūrė su gana atsargia, tačiau iš tikrųjų itin nuožmia invazija į nepriklausomą šalį. JAV pagaliau pradėjo daryti realų spaudimą, tačiau Europos lyderiai ir toliau skėsčioja rankomis ir organizuoja derybas.

Tikrasis Europos Sąjungos (ES) debatų rezultatas – galimybių Rusijai skaldyti ES šalis suteikimas.

Atėjo metas ES lyderiams pabusti: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas puola ne Ukrainą - jis nusitaikė į visus be išimties Europą kartu laikančius principus.

Jo „demokratija“ ar „rinkimai“ tėra farsas, skirtas apmulkinti Rusijos žmones: priversti juos manyti turint teises, teises, kurios kažką reiškia.

Jo deklaruojama „įstatymų valdžia“ apsiriboja tuo, jog jis pats kuria jam labiausiai tinkančius įstatymus, Dūma net neskaičiuosi juos tvirtina, o teismai aklai vykdo. Tai melas, apgaulė, klastotė, kuri leidžia jo draugams Vakaruose atvirai žavėtis tokia draugiška Kremliaus politika.

Per pastaruosius dešimt metų jis sėkmingai į Vakarų valdžios sluoksnius infiltravo profesionalių teisininkų ir lobistų komandą, kurie sėkmingai apie pirštą vynioja Europos įstatymus ir siekia savų tikslų.

Juokingiausia, jog visa tai finansuoja pati Europa.

Rinkos kaina už Rusijos dujas turėtų siekti 200 dolerių (510 Lt) už tūkstantį kubinių metrų – daugiau ar mažiau tiek, kiek su Maskva neseniai suderėjo Pekinas. Tačiau ES valstybės narės moka beveik 400 dolerių (1020 Lt) – ir nuolankiai pildo V. Putino kišenes.

Ne mažiau ironiška tai, jog, nors ES ir nepavyko Rusijai įbrukti demokratijos, Rusijai Europą korupcija užkrėsti pavyko tiesiog puikiai.

Ir nekalbame apie vokelius. Kalbame apie Rusijos įsiskverbimą į strategines Europos ūkio šakas – energetikos sektorių, finansus, gynybą, gamybą.

Mes nuolankiai pasidavėme jo nenorui kolektyviai Europai parduoti rusiškų dujų. V. Putinas Vengriją papirko branduoline jėgaine. Jungtinę Karalystę nutildė į Londono Sitį investuodamas 26 mlrd. svarų (113 mlrd. Lt). Prancūziją palenkė į savo pusę pasirašydamas 1,2 mlrd. eurų (5,23 mlrd. Lt) vertės sutartį dėl karinių laivų. Į Rusiją linksta Vokietijos mašinų gamintojai.

Po krizės ekonomikai nedrąsiai stojantis ant kojų, jo pasirinkta strategija puikiai veikia: partneriai nuteikinėjami vieni prieš kitus, o vieninga ES užsienio politika pavojingai eižėja.

Kalbant apie situaciją pačioje ES, būtų sąžininga užduoti tokį klausimą: ar tai tik sutapimas, jog dešinysis prieš ES nusiteikę populistai iškovojo tokias geras pozicijas kaip tik tuo metu, kai Rusijoje itin suvešėjo nacionalizmas? Šaltojo karo metais Rusija mezgė ryšius su Europos radikaliąja kaire. Nejaugi ir dabar prieš akis mezgasi nauja partnerystė?

V. Tkačiukas
Taktika aiški. Ryškėja ir strategijos kontūrai. Tikslas – užtikrinti, jog Rusija ir vėl taptų vienintele realia galia visame Europos žemyne.

Puikus V. Putino gebėjimo planuoti pavyzdys – televizijos kanalas „Russia Today“.

Per pastaruosius dešimt metų transliuotojas buvo kviečiamas praktiškai į visas ES šalių sostines – kaip žiniasklaidos pliuralizmo išraiška, bandymas megzti kultūrinius ryšius. Tačiau prieš pusę metų Kremlius spustelėjo mygtuką, ir prasidėjo agresyviausia ir labiausiai gluminanti propagandos kampanija visoje žmonijos istorijoje.

„Russia Today“ spjaudo turinį, kuris neturi nieko bendro su Vakarų propaguojamais objektyvios žiniasklaidos standartais.

Jeigu BBC, TF1 arba DW fabrikuotų istorijas apie vaikų „genocidą“ ir „nukryžiavimus“, žiniasklaidos prievaizdai paleistų į juos akmenį. Tačiau „Russia Today“ kažkodėl galima viskas.

Nuo pat Ukrainos krizės pradžios „Russia Today“ parodė daugiau nei 80 reportažų, juodinančių Ukrainos kariuomenę – jie buvo iliustruojami vaizdo medžiaga iš karinių konfliktų, vykstančių ar vykusių kituose pasaulio kampeliuose.

Reportažai giriami Rusijos ministrų ir ambasadorių. Net ir ylai išlindus iš maišo, nesulaukta nė vieno atsiprašymo, nė vieno paneigimo. Tokia pati situacija ir su spausdintine spauda bei internetu.
Kodėl?

Kodėl V. Putinas taip elgiasi?

Atsakymas tiems, kurie tiki Kalėdų seneliu: jis taip elgiasi todėl, kad rūpinasi pranešimais apie tariamas Ukrainoje gyvenančių rusų patiriamas skriaudas.

Kiti teigia, jog jis tiesiog nori sunaikinti Ukrainos nepriklausomybę, kuri dabar taip įkvepia Rusijos opoziciją. Taip pat nori atkeršyti Vakarams dėl jų pergalės prieš Sovietų Sąjungą. Arba tiesiog nori palikti žymę istorijoje – sugrąžinti Rusijai imperijos šlovę.

Tiesą sakant, svarbi visai ne ideologija. Pirmuoju smuiku groja energetika ir pinigai.

Ukraina V. Putino Rusijai kelia pavojų ne kaip besivystančios demokratijos pavyzdys, ne kaip nauja partnerė Vakaruose, o būtent dėl naftos ir dujų.

Net ir neatsižvelgiant į turimas skalūnų atsargas, yra duomenų, jog Ukraina turi gausių energijos išteklių, kurie užgožia net Kataro turimus. Daugiausia jų būtent Kryme, Krymo vandenyse, Donbase – juk būtent ten dabar ir siautėja Rusijos teroristai.

V. Putinas žino: jeigu praras šiuos išteklius, Rusijos kaip pasaulinės galios dienos bus suskaičiuotos.

Jeigu Ukrainos konfliktą nori sustabdyti jam neįsiūbavus dar labiau, Vakarai privalo imtis veiksmų. Kaip sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel: „Europai gali tekti rinktis – principai arba verslas (jo interesai)“.

Jeigu leisimės į V. Putino žaidimus dėl netikrų taikos derybų ir kompromisų, rezultatas bus vienas.

Kai tik gaus, ko panorėjęs, Ukrainoje, tais pačiais metodais pasinaudos ir gabalas po gabalo ardydamas ES.

Taktika aiški. Ryškėja ir strategijos kontūrai. Tikslas – užtikrinti, jog Rusija ir vėl taptų vienintele realia galia visame Europos žemyne.