Pokalbis vyksta tarp jo ir rusų apsaugininko, o I. Bezleras sako: „Mes ką tik numušėme lėktuvą“, kuris, kaip jis patikslina, yra „100 proc. civilinis“.
Bezleras, žinomas pravarde „Bes“ (Velnias), yra Ukrainos separatistų lyderis, tarp peštynių su kitais sukilėlių vadais vadovaujantis driskių armijai, kurią sudaro policijos dezertyrai ir paaugliai.
Žurnalistė pasakoja, kad kartu su savo draugu, rusų fotografu Maksu Avdejevu buvo nuvykusi į sukilėlių užimtas sritis Rytų Ukrainoje.
Įvažiavę į separatistų tvirtovę, Horlivkos miestelį Donecko rajone, jie buvo sustabdyti blokavimo poste. Juos sustabdė būrys vidutinio amžiaus vyrų, apsirengusių berankoviais marškinėliais ir ginkluotų Kalašnikovo automatais, bei paprašė parodyti asmens dokumentus.
Kai žurnalistė ir fotografas parodė savo pasus ir „Donecko Liaudies Respublikos“ išduotą akreditaciją, jie pareiškė, kad jei norime fotografuoti ir imti interviu iš žmonių Horlivkoje, turėtume atsiklausti miestelio vado, kuris lindi užimtoje policijos nuovadoje.
Prasibrovę pro padangų ir spygliuotos vielos užtvarus, pro ginkluotus vyrus ir pro desperatiškai atrodančių užsienio reporterių, kurių vadas nenorėjo matyti, nes jie visi esą yra priešai, minią, jie buvo įleisti į policijos nuovadą – tik dėl rusiško fotografo paso, nes sukilėliai pamanė, jog jie yra V. Putino politiką palaikantys žurnalistai iš Maskvos.
Policijos nuovadoje ginkluoti vyrai pasodino juos prie stalo ir liepė palaukti, o patys stebėjo, kaip Vladimiras Putinas sako kalbą Sankt Peterburgo ekonomikos forume.
Žurnalistė aprašo aplinką: visur maišai su smėliu, faneros lakštai ir sudužę langai, plakatai, plūstantys Kijevo fašistų chuntą, o šone kambarys su didžiuliais stiklainiais maisto atsargų – įvairiausių naminių konservų.
Žurnalistė pasakoja, jog jie laukė labai ilgai, o aplink zujo iki dantų ginkluoti vyrai su balaklavomis, kurie iš visų jėgų stengėsi atrodyti labai užsiėmę. Vienas iš juos saugojusių jaunuolių, kuriam nebuvo nė 20 m., norėjo sužinoti, kodėl V. Putinas delsia ir jiems nepadeda.
„Kodėl jis neatvyksta?“– klausė jaunuolis.
Staiga pasirodė I. Bezleras – tvirtas vyriškis, apsuptas iki dantų ginkluotos palydos. Jis buvo apsirengęs kareiviškais maskuojamų spalvų drabužiais, po kuriais matėsi mėlynai baltai dryžuota jūreiviška palaidinė, ir užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu.
„Ar norite arbatos?“
Mes linktelėjome.
„Atneškit jiems arbatos, – šūktelėjo jis kažkam, ir prasidėjo lakstymas.
„Pieno? Cukraus?“
Tada jis ir jo palyda kažkur išskubėjo.
Grįžęs I. Bezleras atsisėdo už stalo priešais mus, suteikė mums leidimą vykdyti veiklą jo mieste, o tada pasipylė visokiausių faktų apie konfliktą tirada.
„Ką mes žinome? – pradėjo jis ryžtingai ir gyvai, kalbėdamas taip, lyg prieš jį stovėtų daug mūsų išsirikiavusių į eilę. – Žinome faktą – mūsų žvalgyba mums pranešė – kad ukrainiečių kariai yra barbarai, kurie nelaidoja savo žuvusiųjų. Jie tik pasiima jų ginklus ir vertingus daiktus ir palieka juos kaip šunis. Tai tikras faktas.“
Jis pasigyrė, kad jo kariuomenė disciplinuota ir organizuota, ir paaiškino, kad taip yra dėl to, jog jie turi patyrusį vadą.
Pradėjau jo klausinėti, paprašiau papasakoti daugiau apie save, rašo žurnalistė.
„Žinote, kas aš esu? – paklausė jis. – Esu Igoris Nikolajevičius Bezleras. Internete galite rasti daug informacijos apie mane.“
„O ar ji teisinga?“ – paklausė J. Ioffe.
„99 procentai – taip.“
Tad kas gi yra Igoris Nikolajevičius Bezleras, arba Velnias? Kadangi turime jo leidimą pasitikėti internetu, mes pasitikėsime, rašo žurnalistė.
I. Bezleras gimė Sovietų Kryme ir mokėsi Felikso Dzeržinskio, Sovietų slaptosios policijos įsteigėjo, vardu pavadintoje karo akademijoje. Jis yra Rusijos pilietis, turintis ukrainietišką žaliosios kortos atitikmenį.
„Vikipedijos“ įraše skelbiama, kad I. Bezleras tarnavo Rusijos ginkluotosiose pajėgose, o vėliau išėjo į atsargą. Kiti šaltiniai tvirtina, kad jis tarnavo Rusijos Vyriausioje žvalgybos valdyboje. Dar kiti šaltiniai tvirtina, jog jis kovojo Afganistane ir Čečėnijoje, o I. Bezleras šių duomenų nei patvirtina, nei paneigia. Taip pat jis nei patvirtina, nei paneigia turintis šeimą.
„Koks skirtumas? – pasakė jis interviu Rusijos tarnybai „RIA Novosti“. – Taip jie bus saugesni, jei jie egzistuoja.“
Išėjęs į atsargą Rusijos kariuomenėje, I. Bezleras grįžo į gimtąjį Krymą, vėliau persikėlė į Horlivką, kur dirbo apsaugininku automobilių gamykloje, vėliau – laidojimo namų direktoriumi. Iš šių pareigų jis buvo atleistas prieš keturis mėnesius. I. Bezleras teigia, jog atleistas buvo dėl to, kad nesutiko mokėti apytikriai 5 tūkst. Lt. kyšio miesto merui it jo pavaduotojui.
Pasirodžius pranešimams apie „žaliuosius žmogeliukus“ Kryme, I. Bezleras nuskubėjo ten ir, kaip pasakoja pats, labai aktyviai dalyvavo įvykiuose, kurie baigėsi Krymo pusiasalio prijungimu prie Rusijos šių metų kovo mėn.
„Krymas visada priklausė Rusijai, – sakė jis agentūrai „RIA Novosti“. – Ukrainai jį atidavė [Nikita] Chruščiovas. Niekas neklausė Krymo gyventojų nuomonės.“
Atgavęs jėgas po gerai atliktos pareigos, I. Bezleras grįžo į Horlivką, o balandžio mėn. paskelbė vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuotas jis pats, reikšmingai kalbantis mobiliuoju telefonu ir duodantis įsakymus į eilę išsirikiavusiems dezertyravusiems vietos policininkams.
„Aš rusų armijos papulkininkis, – sako jis jiems. – Jūsų misija: palaikyti taiką, užkirsti kelią plėšikavimui, neleisti nesankcionuotai užimti pastatų.“
Jo teigimu, vaizdo medžiaga buvo nufilmuota siekiant užverbuoti policininkus į jo būrį, tačiau joje jis akivaizdžiai puikuojasi savo padėtimi, kaip žmogus, pagaliau atradęs savo paskirtį.
I. Bezleras mėgsta skelbti vaizdo medžiagą. Birželio mėn. buvo paskelbta medžiaga, kurioje užfiksuota, kaip ginkluotas būrys įvykdo mirties bausmę dviem vyrams užrištomis akimis.
„Tris dienas, – sako jis, – ukrainiečių chunta nereagavo į pasiūlymą iškeisti ukrainiečių karininką į žmogų [sukilėlį], kurį jie sulaikė... Laukiau tris dienas, o dabar laikas išseko. Budiką ir Vasjučenką sušaudys [ginkluotas būrys]. ... Jei mano žmogus nebus paleistas per pusantros valandos, bus sušaudyti dar du belaisviai. Dar po pusantros valandos – dar du.“
Po I. Bezlero komandos nuskamba šūviai ir vyrai sukniumba ant žemės.
„Vienas iš nušautųjų stovi prieš jus, – pasakė I. Bezleras per interviu „RIA Novosti“ liepos mėn., parodęs belaisvį Budiką. – O Vasjučenka, – sako jis, – taip pat gyvas. Ten buvo netikros kulkos.“
Kai Besas neina miegoti pusę vienuolikos ir nesikelia su Sovietų himnu lūpose, jis kuria problemas.
Kai šio mėnesio pradžioje Ukrainos vyriausybė atnaujino atakas prieš sukilėlius, I. Bezleras pasinaudojo proga. Iš Horlivkos jis nuvyko į srities sostinę Donecką ir pabandė ten perimti valdžią.
Jis ir jo vyrai užpuolė Donecko policijos štabą, ir greitai kilo susišaudymas tarp I. Bezlero ir savarankiškai pasiskelbusios vadinamosios „Donecko Liaudies Respublikos“ vadovo Aleksandro Borodajaus vyrų. A. Borodajus, kažkada buvęs sąjungininku, buvo priverstas pasmerkti I. Bezlerą kaip teroristą.
I. Bezleras taip pat mėgsta paimti įkaitus (jų dabar turi 14) ir numušti lėktuvus, o po to girtis apie tai. Liepos 16 d. „RIA Novosti“ paklaustas, kiek jo pajėgos numušė lėktuvų, jis didžiuodamasis atsakė: „Keturis.“
Ir pridūrė: „Nerandame jų visų, nes jie visi nukrito Ukrainos [vyriausybės kontroliuojamoje] teritorijoje, bet mes paskelbėme parašiutų nuotraukas. Iš viso jų radome šešis.“
„Internete ir taip daug mano nuotraukų“, – paaiškino jis.
„Tuomet kuo gali pakenkti dar viena?“ – paklausė Maksas.
„Tai norit nuotraukos, ar nenorit?“ – piktai užriko jis.
Maksas nebeprieštaravo.
I. Bezlero vyrai atnešė jam balaklavą, jis ją užsimaukšlino ant veido ir pažiūrėjo į Maksą.
„Gerai, o gal galėtumėt truputį pasisukti, prašau?“
I. Bezleras pasisuka.
„Dar truputį?“
I. Bezleras pratrūksta.
„Gana. Neturiu tam laiko, – šaukia jis ir pašoka nuo stalo, įsižeidęs dėl to, kad tenka pozuoti prieš savo karius. – Tai nesąmonė.“
Jis nusiplėšia balaklavą ir išlekia. Jo nuotraukos mes neturim, straipsnį baigia žurnalistė.