Toks atsargumas nestebina: daugelis buvusio sovietinio bloko šalių pastaraisiais metais užmezgė glaudesnius ekonomikos ryšius su Rusija, todėl jos nepageidauja griežčiau pasisakyti prieš Maskvą dėl konflikto Ukrainoje. Nors visos pasmerkė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, šios valstybės neturi vieningos pozicijos dėl potencialių tolesnių veiksmų. Pagrindinės tokių požiūrio skirtumų priežastys – nevienodai glaudūs ekonomikos ryšiai su Maskva ir skirtingas Rusijos galios keliamos grėsmės supratimas.
Kai dar daug kas nežinoma apie ketvirtadienį įvykusią lainerio katastrofą, daugelis šalių neturėtų didelės naudos, jei ką nors konkrečiai kaltintų dėl 298 žmonių gyvybių pareikalavusios tragedijos. Be to, tokie kaltinimai vargu ar sumažintų stiprėjančią Rusijos įtaką šiame regione, sako ekspertai.
„Niekas neturėtų tikėtis pokyčių santykiuose tarp Rusijos ir bet kurios kitos iš Vidurio Europos šalių, nebent būtų pateikta aiškių įrodymų dėl Maskvos vaidmens, – sakė Lenkijos tarptautinių santykių instituto analitikas Dariuszas Kalanas. – Netgi tuomet radikalus posūkis būtų mažai tikėtinas, nes politiniai, ekonominiai ir energetiniai ryšiai yra labai išvystyti.“
„Laikinas ir daugiausia retorinis atšalimas ryšiuose su Rusija yra svariausias atsakas, kokį sau gali leisti šis regionas“, – konstatavo D.Kalanas.
Tačiau kiti ekspertai argumentuoja, jog patvirtinus Rusijos vaidmenį Malaizijos lainerio katastrofoje regiono šalys būtų priverstos pereiti prie griežtesnės pozicijos Maskvos atžvilgiu.
Pozicijų skirtumai buvusiame sovietiniame bloke atspindi įtampą tarp Vakarų valstybių: Prancūzija ir Vokietija stengėsi tvarkyti reikalus su Rusija kaip įprasta, o Jungtinės Valstijos laikėsi griežtesnės linijos. Komentuodama lėktuvo katastrofą, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pabrėžė, kad vis dar „nėra aiškumo“, demonstruodama didesnį atsargumą negu Jungtinės Valstijos, kurių prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) sieja tą tragediją su „modernia įranga, ... gauta iš Rusijos“.
„Turime stengtis nevertinti šio regiono pagal Šaltojo karo klišes, – sakė Varšuvoje įsikūrusio Rytų studijų centro analitikas Jakubas Groszkowskis. – Vyriausybės Prahoje arba Bratislavoje veikia panašiai, kaip Paryžiaus arba Vienos kabinetai.“
Tačiau arti Rusijos esančioms buvusio sovietinio bloko šalims kyla sudėtingų pasirinkimų. Šis regionas jau seniai yra priklausomas nuo Rusijos tiekiamos naftos ir gamtinių dujų. Ekonomikos ryšiai dar labiau sustiprėjo po 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės, privertusios užmegzti naujų ekonomikos ryšių su Maskva. Susitraukus rinkoms Vakarų šalyse, į eksportą orientuotos šalys, tokios kaip Čekija, atsigręžė į Rusiją, Kiniją ir kitas valstybes, ieškodamos naujų galimybių.
Griežčiausią požiūrį Rusijos atžvilgiu demonstravo Lenkija, Baltijos šalys ir Rumunijos. Visos šios valstybės baiminasi dėl savo saugumo, nes yra arti Rusijos, ir, kitaip negu jų kitos kaimynės, stengiasi apriboti Rusijos įtaką savo viduje. Papildomų rūpesčių Baltijos šalyse kelia didelės rusakalbių bendruomenės, kurios Estijoje sudaro 25 proc., o Latvijoje – 30 proc. gyventojų.
Po Malaizijos lėktuvo katastrofos Baltijos šalių lyderiai paragino atlikti tarptautinį tyrimą, o daugelis vietos politikų nedelsdami apkaltino Maskvą dėl jos numanomo vaidmens aprūpinant ginklais Ukrainos separatistus. Naujausia tragedija pabrėžia „būtinybę užbaigti separatistinių ginkluotų grupuočių, palaikomų Rusijos, dominavimą“, – penktadienį pareiškė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis taip pat sakė esantis susirūpinęs dėl pranešimų, esą Ukrainos pareigūnai užfiksavo pokalbių telefonu, rodančių, kad prorusiški separatistai tikriausiai yra atsakingi dėl oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lainerio sudužimo.
„Štai kuo viskas baigiasi, kai aprūpinate banditus moderniais ginklais“, – pažymėjo R.Sikorskis.
Jo komentarai atitinka ilgametį Lenkijos susirūpinimą dėl didėjančios Rusijos įtakos. Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Lenkija siekė užsitikrinti didesnes saugumo garantijas iš NATO ir JAV, o daugeliui lenkų labai palengvėjo, kai B.Obama pažadėjo skirti didesnį dėmesį šio regiono saugumui per vizitą Varšuvoje praėjusį mėnesį.
Tačiau Vidurio Europos šalių reakcija į šią žinią nebuvo vienareikšmiška. Čekijos ir Slovakijos lyderiai leido suprasti, kad jie neįžvelgia didesnio saugumo poreikio ir nepageidauja NATO karių savo teritorijose. Slovakijos premjeras Robertas Fico netgi prilygino „užsienio karius“ sovietinėms pajėgoms, kurios įsiveržė į tuometę Čekoslovakiją per 1968 metų Prahos pavasario neramumus.
Tuo tarpu Vengrija ir Bulgarija siekia vystyti ryšius su Maskva, nors tai padidintų jų energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Prieštaringiausių vertinimų sulaukė projektas nutiesti dujotiekį „South Stream“, kuriuo dujos iš Rusijos būtų tiekiamos per Juodąją jūrą Bulgarijai, Vengrijai, Serbijai ir Austrijai, nors tokiam planui nepritaria Europos Sąjunga (ES). Bulgarija šio projekto įgyvendinimui pasirinko konsorciumą, vadovaujamą Kremliui artimo Rusijos oligarcho Genadijaus Timčenkos, kuriam Jungtinės Valstijos yra paskelbusios sankcijas dėl krizės Ukrainoje.
Bulgarija yra turbūt labiausiai prorusiška šalis šiame regione, ir jos simpatijos Maskvai grindžiamos slavų vienybe bei ankstesniais draugiškais ryšiais. Dabartinėje Sofijos vyriausybėje ir tarp jos šalininkų esame buvusių komunistų, todėl Vakarų šalys nerimauja, jog dalis Bulgarijos valdančiųjų galbūt slapta darbuojasi Rusijos interesų labui NATO ir ES viduje.
Labiau stebinantis atrodo Čekijos padidėjęs palankumas Rusijai. Ši šalis prieš kelerius metus buvo sutikusi, kad jos teritorijoje būtų įkurdinti JAV priešraketinės gynybos sistemos elementai, tuo sukeldama Maskvos pasipiktinimą. Tačiau vėliau B.Obama atsisakė planų įkurti karinę bazę Čekijoje.
Kairieji socialdemokratai, kurie visuomet priešinosi Vašingtono priešraketinės gynybos planams, dabar yra valdžioje. Demonstruodamas atotrūkį nuo velionio prezidento Vaclavo Havelo laikų, kai Praha buvo sutelkusi dėmesį į žmogaus teisių klausimus, dabartinis Čekijos premjeras Bohuslavas Sobotka pareiškė, kad jo šaliai nėra prasmės įšaldyti verslo ryšių su Rusija, nes tuo tik pasinaudotų kitos valstybės. Jis taip pat perspėjo nekurti „naujos Geležinės uždangos tarp Europos Sąjungos ir Rusijos“.
„Čekai jaučiasi esantys saugesni negu, tarkime, Baltijos šalys, nes juos supa NATO šalys ir Austrija, – aiškino J.Groszkowskis. – Tačiau jie nerimauja, kad jų ekonomikos būklė pablogės dėl įtampos tarp ES ir Rusijos.“
Slovakijos lyderis R.Fico ne kartą yra sakęs norintis, kad jo šalis išliktų Rusijos „patikima partnere“, tačiau taip pat žadėjo, jog jo šalis vykdys įsipareigojimus NATO.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas radikaliai pakeitė savo toną Maskvos atžvilgiu, lyginant su jo atėjimu į politikos areną 1989 metais, kai būdamas jaunas revoliucionierius ugningai pasisakydavo už Sovietų Sąjungos pajėgų išvedimą iš jo šalies. Atėjęs į valdžią 2010 metais, šis 51 metų politikas sustiprino Vengrijos energetikos ryšius su Rusija, kuris yra didžiausia Budapešto prekybos partnerė iš ne ES šalių.
V.Orbanas pasirašė sutartį su Rusijos valstybine bendrove „Rosatom“ dėl Vengrijos vienintelės atominės jėgainės plėtros. Ta 12 mlrd. eurų (41,4 mlrd. litų) vertės sutartis buvo pasirašyta be viešo konkurso, tačiau Rusijai pažadėjus užtikrinti dalinį finansavimą.