Tuos, kurie tiki struktūros galia, ir tikinčius veiksmais, skiria ne tik požiūris į tarptautinius santykius. Pirmajai grupei priklausantieji įsitikinę, jog valstybių lyderiai – tik konkrečių šalių ir kultūrų simboliai, politinių žaidimų figūrėlės. Jų priešininkai mano priešingai: esą valdžios vyrai priima realius sprendimus ir gali pasukti šalies istoriją norima linkme.

Aiškindamasis, ar V. Putino veiksmai Ukrainoje gali būti vertinami kaip Šaltojo karo laikų Vašingtono ir Maskvos konflikto sugrįžimas, buvęs Amerikos ambasadorius Rusijoje M. McFaulas griežtai išreiškė prielankumą antrajai grupei žmonių: diplomatas įsitikinęs, jog krizė – tiesioginis V. Putino veiksmų ir jo būdo rezultatas. Nors tiesiogiai tokių žodžių buvęs ambasadorius ir nepasakė, jis aiškiai davė suprasti, jog V. Putino pasaulėžiūrą galima paaiškinti faktu, jog Rusijos prezidentas iš esmės yra struktūralizmo šalininkas.

Michaelas McFaulas
Foto: RIA/Scanpix

„Ar dabar vyksta naujas Šaltasis karas? Galima įžvelgti panašumų. Tai didžiausia konfrontacija nuo Gorbačiovo laikų“, - teigia buvęs ambasadorius.

Pavyzdžiui, jis pažymi, jog net ir pačiame Šaltojo karo įkarštyje Kremliaus administracijos vadovas nebuvo pasirinktas ekonominių sankcijų taikiniu, nors šiandien tai yra faktas. „Labai tragiškas momentas. Stebiuosi ir žinau, jog lygiai taip pat stebisi prezidentas – nejaugi, svajodami apie kitokius santykius su Rusija, buvome pernelyg naivūs?“ - klausia M. McFaulas.

Apie šiandieninę krizę galvoti galima net keliais būdais. Viena iš populiariausių strategijų, itin mėgstama specialistų iš Rusijos – įsitikimas, jog būtent taip ir elgiasi pasaulio galingiausieji, esą tokios tradicijos, gyvuojančios nuo senų senovės. Rusija – auganti galia. Natūralu, jog nori kontroliuoti daugiau teritorijų. Šios teorijos visai atmesti nevertėtų, mano M. McFaulas, tačiau pagrindiniu veiksniu vadinti jos taip pat nenori. Pirmiausia, kaip teigia diplomatas, jeigu Rusija būtų greičiau perėjusi prie demokratijos ir rinkos ekonomikos – pavyzdžiui, kaip kad tai padarė Lenkija – situacija galėtų būti kitokia. Antroji priežastis ta, jog iki pat 2014 metų vasario pabaigos Rusijos politika tikrai nebuvo tokia agresyvi.

„Nemanau, jog V. Putinas sėdėjo ir kaip vaikas svajojo apie atkurtą Rusijos imperiją“, - svarsto M. McFaulas. Didžiulių investicijų Sočyje pareikalavusios žiemos olimpinės žaidynės ir sprendimas paleisti į laisvę verslininką Michailą Chodorkovskį – veiksmai, kuriais jis bandė Rusiją priartinti prie pasaulio. Bet krizė Ukrainoje V. Putino svajonę sukurti Europos Sąjungos atitikmenį Rytuose sužlugdė.

Dar vienas galimas paaiškinimas – kaltės vertimas Amerikos vykdomai politikai. Galbūt amerikiečiai pernelyg agresyviai baudė Rusiją dėl kiekvienos nesėkmės, stūmė NATO į Rytus ir rėmė spalvotąsias revoliucijas Rytų Europoje, dėl ko galiausiai V. Putiną pradėjo kankinti paranoja? O galbūt amerikiečiai buvo per švelnūs ir leido V. Putinui lengvai išsisukti dėl karinių veiksmų Gruzijoje? M. McFaulas atmeta ir šį variantą, pabrėždamas, jog iki pat vasario Amerika ir Rusija gana aktyviai bendradarbiavo ir ne vienoje srityje: M.McFaulas vardija ir branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį, bendras pastangas Afganistane, sankcijas Iranui, susitarimą dėl cheminių ginklų Sirijoje. Aršūs protestai Kirgizijoje 2010 metais krizės nesukėlė; Rusijoje atlikti viešosios nuomonės tyrimai dar prieš trejus metus rodė, jog JAV palaiko du trečdaliai rusų.

„Tai, kas nutiko prieš 20 metų, negali paaiškinti to, kas vyksta dabar – juk prieš dvejus metus bendradarbiavome“, - tvirtina buvęs ambasadorius. Štai kodėl šis argumentas neįtikina (kaip mus pamokė Balkanų karai ir kiti konfliktai, neretai istoriniai pykčiai neretai liaujasi vien tam, kad vėliau atsinaujintų su nauja jėga ir įniršiu), tačiau Vašingtoną kaltinti mėgstančius gali bent šiek tiek apraminti.

M.McFaulas įvardijo du konkrečius įvykius, kurie padėjo V. Putinui įtikėti, jog Amerika jo atžvilgiu nusiteikusi priešiškai ir siekia jį išversti iš posto. Todėl ir susiklostė dabartinė situacija. Pirmasis toks įvykis buvo 2012 metų pradžioje Maskvoje prasidėję masiniai protestai, dėl kurių Kremlius savo laiku buvo apkaltinęs patį M.McFaulą.

„Tačiau tai dar nėra pabaiga, nes V. Putinas – puikus strategas. Jis gali pasakyti „Puikiai suprantu, jog bandote nuversti režimus Sirijoje, Irane ir čia“, tačiau vis tiek randa būdų, kaip, pavyzdžiui, verslo ir cheminių ginklų srityse, bendradarbiauti su Amerika.

Antras svarbus momentas buvo bandymas šią žiemą taikiai išspręsti Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus klausimą. Amerikos valdžia stengėsi kuo įmanoma daugiau prie proceso prisidėti, šalies viceprezidentas Joe Bidenas netgi telefonu kalbėjosi su V. Janukovyčiumi. Bet dabar jau buvęs prezidentas priėmė sprendimą netikėtai bėgti iš šalies.

„V. Putinas pamanė, jog amerikiečiai ir vėl jį apkvailino. Tada jis ir pareiškęs: „Man jau neberūpi, ką jie apie mane galvoja“. Trumpiau tariant, V. Putinas ėmė taikyti struktūralistų požiūrį. Tikėdamas, jog didžioji amerikiečių strategija skirta kiekviename žingsnyje jam pakenkti, jis atsisakė bet kokių bandymų vertinti B. Obamą kaip politikos vykdytoją. Šis sprendimas buvo paremtas išskirtinai emocijomis, teigia M.McFaulas.

„Tiek individus, tiek valstybes esame linkę vertinti pasitelkę logiką ir racionalų mąstymą, tačiau mano sukaupta patirtis leidžia teigti, jog esame paprasti žmonės – emocingi, turintys savą pasaulėžiūrą, o skirtingi žmonės, užimantys tą patį postą, jame juk ir elgiasi skirtingai. Gera žinia ta, jog nėra jokios didžiosios strategijos, pagal kurią jie pirmiausia pasiima Krymą, tada Rytų Ukrainą, Moldovą, ir galiausiai - gabalą Estijos. Tai tiesiog buvo reakcija, atsakas į valdžios Kijeve griūtį“, - teigia buvęs ambasadorius.

Galbūt jokios strategijos ir nėra, tačiau žemė kaip reikiant sudrebėjo. „Bloga žinia ta, jog V. Putinas dabar įkalintas savo pasaulėžiūroje. Tai bus ilga ir sunki kova su Rusija, truksianti bent jau tol, kol dabartinis šalies prezidentas pasitrauks“, - konstatuoja M.McFaulas.