Faktas, kad tie renginiai vyks atskirai, daug byloja apie praeities šešėlių temdomą Bosniją, kuri ir praėjus šimtmečiui po to, kai vienas vietos serbas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą tebėra smarkiai susipriešinusi šalis.
Požiūrį į Sarajevo atentatą Bosnijoje ypač veikia ir dar neužgijusios žaizdos po kruvino Jugoslavijos subyrėjimo.
Sostinėje Sarajeve, kuriame Habsburgų dinastijos sosto įpėdinis buvo nušautas iš Brauningo pistoleto 1914-ųjų saulėtą vasaros rytą, Vienos filharmonijos orkestras atliks Josepho Haydno, Franzo Schuberto, Johanneso Brahms ir Maurice'o Ravelio kūrinius. Šis koncertas bus skirtas prisiminti išpuolį, nulėmusį karo paskelbimą ir žymėjusį Europos taikos ir pažangos epochos saulėlydį.
Toliau į rytus prie Drinos upės esančiame Višegrado mieste pagrindinis Serbijos orkestras atliks Antonio Vivaldi vasaros koncertą, pagerbdamas erchercogo žudiką Gavrilo Principą, serbų laikomą nacionaliniu didvyriu, kurio ataka žymėjo šimtmečius trukusių Balkanų okupacijų pabaigą.
Serbijos ir Bosnijos serbų lyderiai atsisakė dalyvauti Sarajeve vyksiančiuose atminimo renginiuose, sakydami, jog musulmonai bosniai ir katalikai kroatai nori pavaizduoti G.Principą kaip nacionalinį teroristą, o ortodoksus serbus – kaltais dėl karų, kurie atvėrė ir uždarė XX šimtmetį.
Savo ruožtu jie atidengs Višegrade G.Principą ir jo bendražygius vaizduojančią mozaiką, o aktoriai atvaizduos Pranciškaus Ferdinando nužudymą bei 19-mečio žudiko teismą. G.Principas mirė kalėjime nuo teberkuliozės 1918-aisiais, likus keliems mėnesiams iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Tas nužudymas „pradėjo išsivadavimą iš baudžiavos ir vergijos“, naujienų agentūrai „Reuters“ sakė renginių Višegrade organizatorius kino kūrėjas Emiras Kusturica.
„Nežinau, kodėl visi turėtų tą dieną minėti toje pačioje vietoje, kai taip skirtingai ją vertina“, – pridūrė jis.
Šis susipriešinimas grasina nustelbti norinčius pasiųsti vienybės žinią. Šeštadienio renginius Sarajeve užbaigs miuziklas po atviru dangumi „Šimtmetis taikos po šimtmečio karų“, kuriame dalyvaus 280 atlikėjų iš visos Europos, įskaitant serbus.
„Norėtume simboliškai pradėti naują šimtmetį meniniu pasirodymu apie taiką ir meilę“, – sakė režisierius Haris Pašovičius.
„Mes atstovaujame jaunajai kartai, – sakė serbas dramos studentas Urošas Mladenovičius. – Tuos žmones vienija ta pati esminė idėja: taikos ir gyvybės pergalė prieš visus blogus dalykus, kurie įvyko.“
Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris bus tarp garbingų svečių iš viso regiono, dalyvausiančių renginiuose Sarajeve, kurių daugelį finansiškai parėmė Prancūzija.
Tuo metu, kai Europos vienybei ir klestėjimui iššūkį meta ekonominiai ir socialiniai neramumai, 28 Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai ketvirtadienį susitiko Belgijos mieste Ipre, kurio pavadinimas tapo vienu iš Pirmojo pasaulinio karo žūčių ir kančių simbolių.
Šeštadienį Vienos filharmonijos orkestras koncertuos Sarajevo rotušėje, į kurią Pranciškus Ferdinandas kartu su žmona Sofija buvo atvykę prieš pat jų nužudymą.
Praėjus mėnesiui po to išpuolio, Austrija-Vengrija pasiuntė savo pajėgas į Seriją, o į konfliktą netrukus įsitraukė kitos galingosios valstybės, kurios seniai ruošėsi karui. Per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daugiau nei 10 mln. žmonių, subyrėjo didžiulės imperijos, o Europos žemėlapis buvo perbraižytas iš naujo.
Neomauritaniškojo stiliaus rotušės pastatas, dar vadinamas Viečnica, 1949 metais buvo paverstas Nacionaline biblioteka.
Jis buvo sugriautas 1992 metais per 43 mėnesius trukusią Sarajevo apsiaustį – tąsyk sudegė beveik 2 mln. knygų, įskaitant tūkstančius retų leidinių ir rankraščių. Atminimo lentoje ant pastato dėl tų įvykių atsakingais įvardijami „serbų nusikaltėliai“.
Atstatyta Viečnica buvo vėl atidaryta šių metų gegužę, o šeštadienį joje vyks pirmasis iš atminimo renginių. Tačiau serbai jautriai reaguoja į bet kokias numanomas sąsajas tarp karų 1914–1918 ir 1992–1995 metais.
„Ketinau vykti į Sarajevą“, – žurnalistams sakė Serbijos premjeras Aleksandras Vučičius.
Tačiau ten „būčiau turėjęs stovėti greta lentos, kurioje kalbama apie „serbų fašistinius agresorius“. Su visa pagarba, atleiskit, bet negaliu to padaryti“, – pridūrė jis.
Daugelis bosnių ir kroatų Austrijos-Vengrijos okupacijos laikotarpį laiko pažangos epocha, o G.Principą – serbų nacionalistu, kuris buvo vedamas tų pačių teritorinių ambicijų, kuriose lėmė etninius valymus praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje. Po Didžiojo karo Habsburgų valdymą pakeitė Belgrado dominavimas Jugoslavijos Karalystėje.
Po Antrojo pasaulinio karo susikūrusioje socialistinėje Jugoslavijoje G.Principas buvo oficialiai šlovinamas kaip kovotojas už visų tautų ir tikėjimų laisvę.
Tačiau Jugoslavijai byrant 10-ame dešimtmetyje susikūrė septynios naujos valstybės, o požiūriai į erchercogo žudiką vėl išsiskyrė.
Akmenyje iškalti pėdsakai, žymėję vietą, iš kurios G.Principas šovė į sosto įpėdinį, buvo sunaikinti, kai Sarajevo gyventojams teko daug mėnesių gyventi apšaudomiems snaiperių ir minosvaidžių, miestą apsupus Bosnijos serbams, siekusiems sukurti etniškai gryną valstybėlę.
Tas karas, sukurstytas Serbijos ir Kroatijos, nusinešė 100 tūkst. žmonių, daugiausiai bosnių, gyvybių. Masiniai kapai tebėra aptinkami iki šiol.
G.Principo šeimos namas Bosnijos ir Hercegovinos šiaurės vakaruose buvo sugriautas, tačiau šiais metais atstatytas serbų, kurie planuoja ten atidaryti muziejų. Serbų kontroliuojamame Rytų Sarajeve bus atidengta žudiko statula.
Taikos sutartis, užbaigusi 1992–1995 metų karą, padalijo Bosniją ir Hercegoviną į du didelę autonomiją turinčius regionus, o kritikai sako, kad ši sistema tik įtvirtino nesutarimus.
Politiniai lyderiai stengiasi išnaudoti tuos prieštaravimus, nors bosniai atrodo labiau nusiteikę užglaistyti istorinius skaudulius.
Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas, dažnai grasinantis serbiškojo regiono atsiskyrimu, sakė žurnalistams: „Kančiose ir džiaugsme visuomet būdavome priešingos pusės. Tai tinka Bosnijos praeičiai, tačiau taip pat ir dabarčiai.“