Apie juos primena tik agitacinių lapelių likučiai ant stulpų ir jau beveidė, bevardė, bet vis dar politinė reklama, iš kurios, kaip ir anksčiau, galima sužinoti: atėjo tarsi „sunkus metas“ – pats laikas išrinkti „stiprų lyderį“... ar tiesiog laikas „gyventi naujai“. Čia kaip rytoj nuspręsime.
Prie kai kurių metro sustojimų – neįprastai daug milicijos. Keliuose – kelių milicijos darbuotojai, tikrinantys įtartinus automobilius. „Paprašė atidaryti bagažinę, į daiktinę pažiūrėjo, – skundžiasi taksistas. – Sakau jiems: „Vaikinai, aš skubu. Ką, aš jums į separatistą panašus?“ Ant „separatisto“ prietaisų skydelio – Ukrainos vėliava.
Taip pat (vėliavos kabo) ant pėsčiųjų tilto virš Pergalės prospekto ir ant kai kurių butų balkonų. Senų seniausiai rekonstrukcijai uždaryta klasikinė kiekvienam posovietiniam megapoliui centrinė universalinė parduotuvė paslėpta po didelėmis geltonos ir mėlynos spalvos plokštėmis. Ant kampo – herbas. Iš šonų du žodžiai: „Vieninga šalis“.
Už 700 kilometrų nuo čia vyksta karas. Rytuose. Už 400 kilometrų vakariau – laidoja ukrainiečių karius, jaunus vaikinus, sušaudytus prie Volnovachos. Dauguma jų – iš Voluinės Ten, sostinėje, sklando gandai apie galimus teroro aktus – kad sutrukdytų rinkimams. Bet Kijevas, regis, ramus. Jo negąsdina netgi per daugelį mėnesių „stabilios“ revoliucijos tapusi įprasta įkyri mintis, su kuria tūkstančiai Kijevo gyventojų pabusdavo vidury nakties, visada pasirengę bėgti į centrą: ar dar stovi Maidanas?
Maidanas, žinoma, stovi. Galbūt tai pakutinės jo dienos. O gal tam tikra prasme pirmos... Šito čia niekas nežino.
Gruzinas Davidas, besišypsantis apie 40 m. vyriškis kamufliažiniai drabužiais, geria kavą iš plastikinės stiklinės. „Aš vis tik užsienietis“, – sutrinka, išgirdęs klausimą apie rinkimus Ukrainoje. Tačiau Maidane Davidas nuo gruodžio. „Gyvenu čia, – juokiasi. – Nusprendžiau atvažiuoti, nes kai Gruzijai buvo sunku, Ukraina labai mus palaikė.“ Šiandien jis beveik užtikrintas, kad greitai galės važiuoti namo. Beveik.
„Nežinau, kaip vyks rinkimai... bet, manau, normaliai, viskas Ukrainai baigsis normaliai... Tada bus galima išsivaikščioti. Greitai viskas bus aišku. Bet Maidaną kontroliuoja vyriausybė – todėl kol kas reikia stovėti“, – sako jis.
Teisės rinkti Ukrainos prezidentą jis, žinoma, neturi. Bet Davidas prisipažįsta – šalyje, kuri per nelengvus mėnesius, praleistus jos centrinėje aikštėje, jam tapo beveik gimtoji, jis turi savo politinių simpatijų. Tai ukrainiečių nacionalistai.
Tarp žmonių, kurie ir šiandien tebėra miesto centre, mažai užsieniečių. Tačiau nemažai atvykusių iš kitų miestų. Dauguma Maidano dalyvių negalės balsuoti Kijeve šiuose rinkimuose – tam reikalingi dokumentai, patvirtinantys būtinybę būti sostinėje. Pažyma iš darbo ar būsto nuomos sutartis. Išimtis (nors ir bėgliai iš Luhansko ir Donecko „respublikų“ šiandien irgi tapo nelinksmų Ukrainos realijų dalimi) – tik registruotiems Kryme. Tam, kad galėtų balsuoti kitame mieste, jiems šiandien pakanka paso.
Tačiau ir čia yra sunkumų – didelės eilės apylinkėse, kur forminama registracija kituose miestuose.
Todėl Krymo gyventoja Lesia, mergina iš Eupatorijos, kur ir šiandien gyvena jos tėvai, negalės rinkti prezidento.
„Paromis stovėti šaltyje švilpiant kulkoms, kad turėtume rinkimų teisę – prašom! O štai kelių valandų didžiulėje eilėje tvankumoje, kad gaučiau patvirtinantį taloną ir iš tiesų rinkčiau prezidentą – šito neatlaikiau“, – juokiasi ji. Tikisi, kad tokiu atveju, jei būtų antras turas, spės susitvarkyti biurokratinius formalumus iki tol. Ir vis tik rinks prezidentą. „Mažesnę iš dviejų blogybių“, – apibūdina ji galimą perspektyvą.
Kijevo gyventoja Irina skuta bulves improvizuotoje vasarinėje virtuvėlėje prie palapinės. Gamins pusryčius savigynai. Šalia – apdegęs Profsąjungų rūmų karkasas. Ant palapinės – vieno iš žuvusių kovotojų portretas ir ne vieną lietų atlaikęs lapas su eilėmis ukrainiečių poeto tokia pačia pavarde, kaip ir nusišalinęs nuo rinkimų Komunistų partijos lyderis Simonenko. Ant seno šaldytuvo – idiliškas peizažas su žodžiais: „Ramybės jūsų namams.“
„Rinkimai... gerai... tik ar nebus nupirkti balsai? Vakar su dviem merginomis iš Kirovohrado kalbėjomės. Sako, neis balsuoti – neva be mūsų seniai viskas nusprendė, nėra prasmės eiti. Bet jei visi taip pasakys – kas bus?! – svarsto ji. – O šiandien ryte moteris atėjo, klausia: „Ką jūs iki šiol veikiate Maidane?“ Ką, ką... aš asmeniškai – mūsiškius maitinu. Juk tiek žmonių žuvo. Reikia už juos pakovoti. Apginti tai, už ką atidavė gyvybes.“
Sako, jei bus falsifikacijų, Maidanas vėl susirinks. „Dešimt kartų daugiau bus žmonių, nei buvo. Aš tuo įsitikinusi.“
„Norėčiau Olgos Bogomolec“, – atsidūsta ji, minėdama savo favoritę prezidento rinkimuose – ne itin reitinguose populiarią gydytoją, dalyvavusią Maidane.
„Aš – už Porošenko“, – pertraukia ją draugė Olga.
O Irina pasineria į prisiminimus: „Taiki akcija buvo... Kodėl į žmones šaudė? Kodėl žudė? Kodėl Marinkoje „Berkut“ nariui nuplėšė ženkliuką, o po juo – rusiškas ženkliukas? Kodėl rusai... Kaip jie apskritai susiję su Ukraina, ko jie pas mus lenda?“
„PTN PNX XLO“ – geltonais dažais užrašyta ant telefono kabinos. Regis, tai svarbiausias Ukrainos pasirinkimas šiandien. Pasirinkimas, kuris jau padarytas.