Ramzanas Kadyrovas yra Čečėnijos – Rusijos sudėtyje esančios respublikos Šiaurės Kaukazo regione – prezidentas. Daugybėje pranešimų iš Rusijos, Čečėnijos ir Ukrainos nurodoma, kad rytiniuose Ukrainos regionuose yra čečėnų karių, kurie kovoja prorusiškai nusiteikusių kovotojų pusėje.
Sunku nustatyti tikslų čečėnų kovotojų skaičių, o ir patį jų egzistavimą įrodyti nėra lengva, tačiau net jei jų yra vos keli, tai turi didelę įtaką įvykių eigai.
Norint suprasti, kodėl tai taip svarbu, visų pirma reikia suprasti, kokia Rusijos (ir daugumos jos šalininkių) taktika. L. O’Neil ją apibūdina vienu žodžiu – destruktyvi.
„Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra klasikinė užmaskuota operacija, – sako buvęs CŽV vadovo pavaduotojas Johnas McLaughlinas. – Rusams greičiausiai net nereikės atvirai panaudoti specialiųjų karinių pajėgų, nes jie palaipsniui kursto neapykantą ir pritraukia šalininkus.“
Daugybė Rusijos ekspertų mano, kad įvykius Ukrainoje, kuriuos mes matome per televiziją, išprovokavo Vladimiro Putino intervencija.
„Visi mano, kad tai neįvyko spontaniškai, kažkam staiga pabudus ryte ir pagalvojus: „Norėčiau būti Rusijos dalimi“, – sako J. McLaughlinas. – Jie tai daro labai netiesiogiai. Čečėnų įtraukimas taip pat būtų labai klasikinė strategija, skirta tam, kad suglumintų priešininką.“
Jis aiškina, jog tokia gluminimo strategija padeda supainioti Rusijos priešininkus, ir šie nebežino, ko imtis toliau, o tai ir yra pagrindinis užmaskuotų operacijų tikslas.
Egzistuoja daugybė priežasčių, kodėl čečėnai gali sukelti dar didesnį sąmyšį Ukrainoje. Integruojami kitokios tautybės kovotojai, kurių motyvai, atrodytų, turėtų nesutapti su Rusijos siekiais.
Karai galiausiai virto islamistų maištu prieš Kremliaus veiksmus, geografine ir politine prasme. R. Kadyrovas ir jo tėvas, abu musulmonai, pirmajame kare kovojo prieš Rusiją, tačiau antrajame kare perėjo į priešininkų pusę.
Turint omeny šiuos gana nesenus istorinius įvykius, atrodytų, jog dauguma čečėnų turėtų palaikyti kovojančiųjų prieš Rusiją pusę Ukrainoje, ir neturėtų su ginklais rankose stoti į Rusijos pusę. Tad kokie gi už Rusiją kovojančių čečėnų motyvai?
„R. Kadyrovas išgyveno priimdamas pozicijas, kurios yra labiau prorusiškos, nei pačios Rusijos“, – sako ilgametis posovietinės erdvės etninių ir religinių klausimų ekspertas Paulas Goble‘as.
Jo teigimu, Čečėnijos Respublika šiandien labiau islamistinė nei kada nors anksčiau, o V. Putinas žvelgia priešinga kryptimi todėl, kad R. Kadyrovas nuolat išreiškia savo neblėstančią meilę Rusijai.
Be to, Čečėnijai apsimoka dislokuoti kovotojus, nes šie gali pasisemti karinės patirties. Šiaip Rusijos vyriausybė nesuteikia jiems tokios galimybės, vengdama šaukti į kariuomenę Šiaurės Kaukazo gyventojus, ypač čečėnus.
Rusija baiminasi, kad pasimokę kovoti jos ginklais, čečėnai įgytas žinias pritaikys sukilę į kovą su Rusija.
Siųsdamas pajėgas į Ukrainą R. Kadyrovas galbūt nori pademonstruoti, kad vos pirštu pamojęs gali surinkti nemažai stiprių vyrų, ir tai yra tarsi užslėptas grasinimas Rusijai.
„Tai puiki R. Kadyrovo strategija. Jis labai blogas žmogus, tačiau nėra kvailas“, – sako P. Goble‘as.
Ekspertas taip pat pažymi, kad įvykių Rytų Ukrainoje stebėtojams gali būti sunku atskirti čečėnų kovotojus nuo Krymo totorių, nes visi jie yra musulmonai.
„Jie labai panašūs. Čečėnai ką nors padarys, o apkaltinti galima Krymo totorius, – sako P. Goble‘as. – Tada būtų labiau palaikomos griežtos priemonės prieš totorius, nes jie būtų traktuojami kaip pavojingi musulmonai, kai čečėnai.“
Užsienio kovotojų dislokavimas nemaloniai primena įvykius, nulėmusius tebesitęsiančio Sirijos pilietinio karo eskalavimą.
1944 m. Stalinas deportavo totorius iš jų gimtojo Krymo, tačiau nuo 1989 m. jie ėmė masiškai grįžti. Totoriai sudaro 12,1 proc. Krymo populiacijos ir visuomet buvo Ukrainos vyriausybės sąjungininkai prieš Rusiją.
Sekmadienį buvo minimos septyniasdešimtosios jų masinės tremties metinės, ir tūkstančiai totorių susirinko į minėjimą.
Įtraukiant čečėnus, nestabilumas regione dar labiau pašlytų, o Rusija nejaustų beveik jokių neigiamų pasekmių. P. Goble‘as aiškina, kad čečėnai užsitarnavo žiaurių kovotojų reputaciją.
Pats R. Kadyrovas įtariamas pasibaisėtinais žmogaus teisių pažeidimais, o jo režimas yra galvažudikiškas. (Tai jis mėgina kompensuoti pūkuotų kačiukų nuotraukomis „Instagram“ svetainėje).
Tačiau Maskva gali lengvai paneigti bet kokią atsakomybę už čečėnų veiksmus, nes V. Putinas nieko oficialiai neįsakė.
Faktiškai, R. Kadyrovas pats neigia oficialų čečėnų karinių vienetų dalyvavimą Ukrainos konflikte. Kai Ukrainos užsienio reikalų ministro pareigas einantis Arsenas Avakovas pareiškė, jog Slovjanske kartu su prorusiškai nusiteikusiais sukilėliais kovoja čečėnai, R. Kadyrovas savo puslapyje „Instagram“ svetainėje šį pranešimą pavadino absurdišku.
Kaip pažymi Liz Fuller iš Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo (angl. Radio Free Europe / Radio Liberty, RFE/RL), R. Kadyrovas gana apdairiai pareiškė, jog Ukrainoje šiuo metu nėra dislokuotų „čečėnų batalionų“, o šis terminas iš esmės neapima neformalių karinių dalinių.
Šiuo metu nėra galutinių įrodymų, kad čečėnų kovotojai iš tiesų yra Ukrainoje – tik nuogirdos bei vaizdo įrašai „YouTube“ svetainėje. Oficiali Šiaurės Kaukazo sukilėlių svetainė „Kavkazcenter“ paskelbė laišką nuo žmogaus, kuris teigia, kad buvo išsiųstas į Krymą, o po to į Slovjanską kaip Čečėnijos saugumo pajėgų narys.
„Reuters“ kalbino kariškį, kuris papasakojo, jog į Krymą nuvyko dar prieš referendumą. Pranešama, kad Grozno šaukimo į kariuomenę punktai kvietė savanorius vykti kovoti į Ukrainą, tačiau buvo uždaryti iškart, vos tik apie tai buvo išplatinta informacija.
Rusų tinklaraštininkas Olegas Leusenka savo tinklaraštyje cituoja čečėnų studentą iš Grozno, kuris teigia, jog gyventojams neskubant užsirašyti į savanorius, verbuotojai juos išvadino bailiais, o vieną vyrą, kuris atsisakė įsirašyti į kovotojų gretas, žiauriai sumušė.
Be abejonės, R. Kadyrovo versija visiškai kitokia: „Dešimtys tūkstančių savanorių Čečėnijoje pasiruošę padėti žmonėms, kuriuos engia fašistiniai galvažudžiai, ir kurie lieja kraują dėl neteisėtos Kijevo valdžios veiksmų“, – rašo R. Kadyrovas, kuris neatsispiria pagundai akivaizdžiai pagrasinti net paneigdamas informaciją: „Ir jei čečėnai iš tiesų nuvyks į Slovjanską ar kitus miestus, pamatysite, kad tokie žmonės kaip Avakovas bėgs iš ten, ir nesustos net prie vakarinės Ukrainos sienos.“
Vertimas: „Mūsų ten nėra – bet jei būtume, jūs tai žinotumėte, nes tektų bėgti iš siaubo.“
Tokia žinia iš visiškai patikimo R. Kadyrovo lūpų veikia tikrai raminančiai, ironiškai reziumuoja L. O’Neil.