Tačiau Vakarų ekspertai, stebėję Rusijos pajėgų sėkmę vykdant Vladimiro Putino politiką Kryme bei Ukrainos rytuose, daro kitokią išvadą dėl Rusijos kariuomenės strategijos,  rašo svetainė nytimes.com.

Jų teigimu, po Sovietų Sąjungos žlugimo daug paniekos sulaukusi kariuomenė sumaniai pasitelkė XXI amžiaus taktiką, kurioje kibernetinis karas derinamas su aktyvia informacijos kampanija bei gerai parengtų specialiųjų operacijų karių veiksmais.

Jamesas G. Stavridis

Foto: DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Tai, kaip Rusijos sausumos pajėgos sprendžia problemas, rodo reikšmingą pokytį, - sakė į atsargą išėjęs admirolas ir buvęs NATO vadas Jamesas G. Stavridis. – Jie sulošė kortomis labai subtiliai“.

Rusijos kariuomenės pademonstruotos galimybės yra svarbios ne tik dramai Ukrainoje, bet ir turi implikacijų Moldovos, Gruzijos, Centrinės Azijos ir netgi NATO priklausančių Vidurio Europos šalių saugumui.

Miklumas, kuriuo Rusija ėmėsi veiksmų Ukrainoje, niekuo neprimena puolimo su artilerija, antskrydžiais ir raketomis žemė – žemė, kurios 2000 metais padėjo Rusijai perimti Čečėnijos sostinės kontrolę iš čečėnų separatistų. Per šį konfliktą Rusija, regis, visai nesistengė išvengti civilių gyventojų aukų ir žalos infrastruktūrai.

Nuo tada Rusija siekė išplėtoti efektyvesnius būdus, kaip projektuoti savo galią „artimajame užsienyje“ – ne rusiškose šalyse, kurios susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Ji mėgino atnaujinti savo kariuomenę, suteikdama prioritetą specialiosioms pajėgoms, desantininkams ir karinio jūrų laivyno pėstininkams – „greitojo reagavimo“ galimybėms, kurios buvo „išbandytos natūraliomis sąlygomis“ Kryme, teigia ekspertas Rogeris McDermottas iš „Jamestown Foundation“.

Tačiau greita sėkmė, kurios Rusija sulaukė Kryme, dar nereiškia, kad pasikeitė ir pati Rusijos kariuomenės, daugiausia sudarytos iš šauktinių ir neturinčios jokių atitikmenų technologiškai pažangiai Amerikos kariuomenei, kokybė.

„Ši operacija labai mažai ką atskleidžia apie dabartinę Rusijos ginkluotųjų pajėgų būklę, - sakė R. McDermottas. – Jų tikroji galia kyla iš slaptų veiksmų ir gudraus proto, turint galvoje vyriausybės Kijeve silpnumą ir jų norą atsakyti kariniais veiksmais“.

Vis dėlto Rusijos operacijos Ukrainoje atspindėjo skubų stiprios ir švelnios galios derinimą. Baracko Obamos administracija, kadaise puoselėjusi viltį, kad V. Putinas ieškos būdų, kaip atsisakyti savo pretenzijų į Krymą, jau kelis kartus buvo priversta žaisti gaudynes, kai Kremlius pakeitė savo veiksmų šiame pusiasalyje pobūdį.

„Viskas buvo kur kas įmantriau, ir tai atspindi, kaip per daugelį metų evoliucionavo Rusijos kariuomenė bei Rusijos pasirengimas ir mąstymas apie operacijas bei strategiją“, - sakė buvęs Rusijos kariuomenės ekspertas iš JAV armijos Karo koledžo Stephenas J. Blankas, šiuo metu dirbantis Amerikos užsienio politikos taryboje.

Savo intervencijai į Krymą rusai panaudojo vadinamąsias skubias karines pratybas, kurios padėjo nukreipti dėmesį ir nuslėpti pasiruošimo veiksmus. Tuomet specialiai parengti kariai be skiriamųjų emblemų greitai užėmė svarbius objektus. Kol vyko ši operacija, Rusijos pajėgos atjungė telefono ryšio kabelius, užblokavo komunikacijas ir ėmėsi kibernetinio karo, kad atkirstų Ukrainos karines pajėgas nuo pusiasalio.

Philipas Breedlove`as

Foto: AP/Scanpix

„Jie atkirto Ukrainos pajėgas Kryme nuo jų vadavietės ir kontrolės“, - neseniai per vieną interviu sakė NATO vadas, generolas Philipas M. Breedlove`as.

Įtvirtinęs savo kontrolę, Kremlius griebėsi žiniasklaidos kampanijos, kad paremtų savo kalbas, esą Rusijos intervencija buvo reikalinga tam, kad apgintų rusakalbius gyventojus nuo dešiniojo sparno ekstremistų ir chaoso.

B. Obamos administracijai net nespėjus pareikalauti, kad Rusija pasitrauktų iš Krymo, Kremlius padidino savo statymą, prie rytinių Ukrainos sienų sutelkdamas maždaug 40 tūkst. karių.
Netrukus Rusija per Ukrainos sieną jau siuntė mažas, gerai aprūpintas komandas, turėjusias užimti valstybinius pastatus, kuriuos būtų galima perduoti savo šalininkams bei vietos karinėms formuotėms, teigė amerikiečių pareigūnai. Nusitaikyta į milicijos nuovadas ir Vidaus reikalų ministerijos pastatus, kuriuose saugomus ginklus būtų galima perduoti vietos rėmėjams.

„Kadangi jie turi vietos gyventojų paramą, jie gali daryti įtaką, pasitelkdami labai nedaug gerų kovotojų, ir judėti pirmyn“, - sakė Rusijos kariuomenės ekspertas Danielis Goure`as iš Leksingtono instituto.

Nors Kremlius pasilieka galimybę surengti plataus masto intervenciją Ukrainos rytuose, atrodo, kad pagrindinis Ukrainos pasienyje sutelktų oro ir sausumos pajėgų tikslas yra atgrasyti Ukrainos kariuomenę nuo karinių veiksmų rytuose ir įtikinti Jungtines Valstijas nesuteikti Ukrainai svarios karinės pagalbos.

Kremlius savo karių dislokavimą panaudojo tam, kad sustiprintų savo diplomatinę strategiją reikalauti Ukrainoje federalinės santvarkos, pagal kurią viena iš rytinių sričių taptų didžia dalimi autonomiška ir patektų Maskvos įtakon.

Kol rusai mankština savo raumenis, Baltieji Rūmai, regis, pakeitė savo reikalavimų akcentus. Krymo klausimas beveik nefigūravo per derybas Ženevoje, kuriose dalyvavo JAV valstybės sekretorius J. Kerry ir jo kolegos iš Rusijos, Ukrainos bei Europos Sąjungos.

Dabar B. Obamos administracijos svarbiausias tikslas yra įtikinti Kremlių atsisakyti vyriausybinių pastatų kontrolės Ukrainos rytuose, kuriuos, amerikiečių pareigūnų teigimu, yra užėmusios nedidelės Rusijos karių komandos ar prorusiški separatistai, veikiami Maskvos įtakos. Nepaisant dėmesio įtemptai padėčiai Ukrainos rytuose, bendrame pranešime, kurį diplomatai parengė Ženevoje, net neužsimenama apie 40 tūkst. Ukrainos pasienyje sutelktų Rusijos karių, kuriuos JAV prezidentas B. Obama paragino atitraukti.

Kariuomenės ekspertai tvirtina, kad Ukrainoje panaudota Kremliaus strategija efektyviausiai veikia tose vietovėse, kur yra likusios etninių rusų bendruomenės, galinčios suteikti vietinę paramą. Tokią strategiją taip pat lengviau įgyvendinti netoli Rusijos teritorijos, kur galima sutelkti didžiules ir bauginančias pajėgas ir kur Rusijos kariuomenė gali lengvai atsiųsti specialiuosius būrius.

„Ją galima panaudoti visoje buvusios Sovietų sąjungos erdvėje“, - pažymėjo buvęs aukšto rango NATO patarėjas Chrisas Donnelly, pridūręs, kad Gruzija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Centrinės Azijos valstybės yra „labai pažeidžiamos“.

„Baltijos šalys pažeidžiamos kur kas mažiau, bet jos vis tiek jaus spaudimą, kaip ir Lenkija bei Vidurio Europa“, - pridūrė Ch. Donnelly.

Admirolas J. G. Stavridis pritaria tam, kad Rusijos strategija yra efektyviausia, jei taikoma prieš valstybę, kurioje ji turi daug šalininkų. Tačiau jis pažymėjo, kad Rusijos mikliai pasitelktas kibernetinis karas, specialiosios pajėgos ir tradiciniai kariai buvo tas žingsnis, kurį NATO turės išanalizuoti ir įtraukti į savo planavimus.

„Visuose tuose rajonuose jie pagerino savo žaidimą ir gana sumaniai juos integravo, - sakė jis. – Manau, kad tai galima panaudoti bet kur, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje rengtum operacijas“.