Pateikiame visą jo straipsnį, publikuotą CNN:
Atsižvelgiant
į tai, jog pats V. Putinas dažnai Sovietų Sąjungos griūtį įvardija kaip
asmeninę tragediją, vienas iš variantų, kaip būtų galima tokį parką,
besidriekiantį 27 tūkst. kvadratinių kilometrų plote, pavadinti – Putino
šalis.
Dvi naktis - kovo 4-ąją ir 6-ąją - praktiškai nebuvau sudėjęs bluosto. Beveik kas valandą prisėsdavau prie kompiuterio – norėjau sužinoti, ar Rusija jau pradėjo karą su Ukraina.
Vieną akimirką neišvengiamas pavojus virto emociniu nuovargiu. Nors ir atrodė, kad karo išvengti tikrai nepavyks, baimė, lyginant su pirmosiomis Krymo okupacijos dienomis, buvo pastebimai sumenkusi.
Savanoriai iš visos Ukrainos ėmė plūsti į Krymą ir prie rytinių sienų su Rusija, kelius užtvindė šarvuočiai ir kita karinė technika. Kijevas nusprendė vienu šūviu nušauti du zuikius – patikrinti kariuomenės būklę bei nuraminti šalies žmones, jog Ukraina gali apsiginti.
Tapo aišku, jog nuo pat 1991 metais paskelbtos nepriklausomybės šalies kariuomene nei kartelio nepasirūpino nei Ukrainos prezidentai, nei parlamentas.
Niekam net nešovė mintis, jog Ukrainai vieną dieną gali prireikti tikros kariuomenės – paaiškinimas labai paprastas. Niekas apie karą iki dabar nesusimąstė, o kai buvo priversti tai padaryti – buvo šiek tiek per vėlu. Visi tik ir kalba apie karą su Rusija.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kiekvieną dieną profilaktiškai pakartoja, jog Rusija neketina okupuoti rytinės ir pietinės Ukrainos. Būtų keista, jeigu kas nors juo nuoširdžiai tikėtų. Prisiminkime, jog Rusija ir Krymo okupuoti neketino. Taip kalbėjo net šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Kovo 5 dieną V. Putinas pasaulį informavo, jog „kariniai manevrai“ sėkmingai baigti – esą jau kovo 7 dieną visi Rusijos kariai kartu su amunicija ir karine technika grįš į savo įprastas tarnybos vietas. Krymas bus paliktas ramybėje.
Tačiau vietoje žadėtosios karinių manevrų pabaigos į Krymą atvyko dar 10 tūkst. Rusijos karių.
Ką daryti su Krymu?
Kalbant apie Krymo okupaciją, Ukrainos valdžia nepalenkiama – tai V. Putinas ir kiti Kremliaus galingieji turėtų įsisąmoninti. Akivaizdi Kijevo drąsos priežastis – JAV parama. Likęs pasaulis taip pat sutinka su teiginiu, jog Krymas – Rusijos okupuota Ukrainos teritorija. Nors Rusijos prezidentas ir apsimeta, jog į pasaulio nuomonę jam nusispjaut, šis faktas turės skaudžių padarinių pačiam okupuotam pusiasaliui.
Skrydžių bendrovė „Ukrainian International Airlines“ nutraukė skrydžius į Krymo sostinę Simferopolį – pusiasalio gyventojai su nerimu laukia vasaros atostogų sezono pradžios. Neseniai oficialusis Kijevas priėmė įstatymą, kuriame nurodoma, jog Ukrainos piliečiai nebegali laisvai patekti į okupuotas teritorijas – reikalingas išankstinis valdžios pareigūnų leidimas.
Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, pats neseniai lankęsis Kryme, pažadėjo, jog kiekvieną vasaros dieną į Krymą atskris po 33 pilnutėlius keleivinius lėktuvus.
Veikiama tiesioginio Kremliaus spaudimo, skrydžių bendrovė „Russian Airlines“ – vienintelė, šiuo metu vykdanti skrydžius į okupuotą pusiasalį – turėjo sumažinti skrydžių kainas. Manau, jog Rusijos oligarchai labai greitai gaus nurodymų iš Kremliaus savo darbuotojus atostogų siųsti tik į Krymo sanatorijas ir kurortus. Priešingu atveju Maskvai niekaip nepavyks per vasarą į pusiasalį pritraukti 8 mln. poilsiautojų, ką buvo viešai pažadėjusi.
O jeigu visi Rusijos piliečiai nuspręs paremti Krymo turizmo sektorių, kas tada važiuos į naujam gyvenimui prievarta prikeltą Sočį?
Vasaros sezonas Kryme trunka vos ilgiau nei tris mėnesius. Natūralus klausimas – o kas tada? Pusiasalyje gaminamas vynas ir auginami vaisiai. Juos galima eksportuoti į Rusiją, tačiau Rusijai pakanka ir savo vyno bei vaisių. V. Putinas neturės kito pasirinkimo – teks sekti Europos pavyzdžiu ir subsidijuoti ūkininkus bei vyno gamintojus, kad jie nieko neaugintų ir negamintų.
Rusijos sprendimas pasiimti Krymą šalies biudžetui nežada nieko gero. Nenuostabu, jog prieš referendumą žarstyti dosnūs pažadai keturis kartus padidinti pensijas Krymo gyventojams nepastebimai pakeisti apgailestavimu, jog praktikoje tai įgyvendinti geriausiu atveju pavyks tik nuo 2016 metų sausio.
Jau dabar troleibusų ir tramvajų vairuotojai negauna algų, nekursuoja dalis priemiestinių traukinių – Krymo žmonės ne juokais suka galvas, kaip reikės gyventi toliau.
Sovietinis Juros periodo parkas?
Jeigu naujoji Krymo vietos valdžia manęs paklaustų, kaip Krymui gyventi toliau, atsakyčiau, jog pusiasaliui reikia kažko panašaus į teminį parką. Galbūt tarpinio varianto tarp Disneilendo ir Juros periodo parko, tik didesnio ir egzotiškesnio.
Pastaruosius 20 metų Krymas garsėjo meile viskam, prie ko būtų galima prilipdyti epitetą sovietinis. Kalbant konkrečiau, Krymas išliko sovietinis. Kvapą gniaužiančios pusiasalio pakrantės fone sovietų laikų monumentai atrodo gana keistai. Mano mylimiausias – didžiulė Lenino statula Korejize, visai netoli Jaltos. Monumentas stovi ant uolos ir niūriai žvelgia Turkijos pusėn.
Kartais man ima atrodyti, jog Rusija pusiasalį okupavo vien tam, kad neleistų Ukrainos nacionalistams sunaikinti šių sovietinių laikų monumentų, kaip kad jie padarė Kijeve bei Ukrainos centrinėse ir vakarinėse teritorijose.
Paprastas, tačiau baugus scenarijus
Puikiai suprantu, jog ukrainiečiams dabar galvoje ne juokai. Nejuokinga ir man – ateitis neramina. Didžiausią baimę kelia faktas, jog Rusija, prieš gegužės 25 dieną planuojamus Ukrainos prezidento rinkimus, imsis destabilizuoti situaciją Ukrainos pietryčiuose.
V. Putinas jau anksčiau pareiškė, jog rinkimų rezultatų pripažinti neketina – dar labiau neramina tai, jog, anot Rusijos prezidento, rinkimų iš viso nebus.
Jeigu jų nebus, Rusijos prezidentas ir toliau galės sekti pasakas apie neteisėtą Kijevo valdžią, teisėto prezidento trūkumą ir toliau brautis į Ukrainą, prisidengdamas pretekstu, jog privalo ginti rusakalbių mažumos teises.
Rusijos ekspansijos scenarijus atrodo labai paprastas: gegužės 9 dieną bus minima Pergalės diena – daugumai Rusijoje ši proga itin svarbi. Galima drąsiai tikėtis, jog ir šiais metais komunistai ir prorusiškų pažiūrų aktyvistai Ukrainos pietuose ir rytuose rengs demonstracijas, prisidengdami pergalės prieš nacių Vokietiją argumentu.
Visų protesto akcijų formatas labai panašus: vietos valdžios pastatų užėmimas ir Rusijos vėliavų iškėlimas.
Akivaizdu, jog Ukrainos pareigūnai šią pamoką išmoko ir tokiam scenarijui bandys užkirsti kelią, pasitelkę miliciją ir saugumo pajėgas. Kils riaušės, pasigirs pranešimų apie pirmąsias aukas. Rusijai užsidegs žalia šviesa pasiųsti taikos palaikymo pajėgas – tvarkai įvesti. Bijau, jog Rusijos taikos sargybiniai, įkėlę koją į Ukrainą, nesustos tol, kol nenusigaus iki paties Kijevo.
Taip yra todėl, kad pagrindinis Kremliaus tikslas išlieka Ukrainoje įtvirtinti prorusišką valdžią – tokią, kuri sutiktų draugauti, bendradarbiauti ir nevadintų Krymo prijungimo prie Rusijos okupacija.
Tik pasiekus tokį susitarimą, Maskva galėtų pagaliau lengviau atsipūsti ir ramiai įsikurti Krymo pusiasalyje – be baimės prisišaukti politinių ir ekonominių Europos Sąjungos ir JAV sankcijų.
Andrejus Kurkovas gimė 1961 metais Sankt Peterburge. Baigęs Kijevo užsienio kalbų institutą, jis pradėjo dirbti žurnalistu, atliko karinę tarnybą (buvo kalėjimo prižiūrėtojas Odesoje), grįžęs pradėjo operatoriaus karjerą, ėmė rašyti scenarijus ir knygas.
