1999 metų rugpjūčio 16 dieną Rusijos parlamentarai susitiko aptarti kandidatūros į šalies ministro pirmininko postą: išklausė potencialaus kandidato kalbą, uždavė kelis klausimus ir vienbalsiai pritarė jo tinkamumui šioms atsakingoms pareigoms.
Tai buvo jau penktasis prezidento Boriso Jelcino paskirtas premjeras per pastaruosius 16 mėnesių – vienas pasimetęs partijos lyderis blogai nugirdo naujojo ministro pirmininko pavardę. Jis pareiškė palaikąs Stepašino – tai pavardė premjero, kurį prezidentas buvo neseniai atleidęs – kandidatūrą. Tyla. Didžiulė gėda. Apmaudžios klaidos pripažinimas ir ištaisymas.
Jeigu net ir parlamento įtakingiausieji negalėjo prisiminti naujojo premjero pavardės, negalima kaltinti likusio pasaulio neatkreipus dėmesio į tuomet dar praktiškai niekam nežinomo politiko kalbą. Visi galvojo, jog šiame poste tas Vladimiras Putinas ilgiau kelių mėnesių tikrai neištvers, tad kam vargintis?
Tais metais vos prieš 364 dienas buvo paaiškėję, jog Rusija nebesusitvarko su valstybės skola. Valstybinio sektoriaus darbuotojų algos ir pensijos vėlavo. Prasidėjo pagrindinės infrastruktūros griūtis. Vertingiausias šalies turtas priklausė saujelei tarpusavyje susijusių oligarchų, kurie šalyje tvarkėsi kaip savame kieme.
Kadaise tokia galinga buvusi Rusijos kariuomenė pralaimėjo karą Čečėnijoje – ten, kur gyvena mažiau žmonių nei iš viso tarnauja šalies ginkluotose pajėgose. Trys buvusios Varšuvos pakto narės prisijungė prie NATO – Vakarų aljansas pavojingai priartėjo prie Rusijos sienų. Tuo metu Rusijai vadovavo B. Jelcinas – alkoholiu piktnaudžiaujantis ir sveikatos problemų turintis ūmaus būdo vadovas. Situacija šalyje tikrai buvo nepavydėtina, o V. Putinas jau turėjo planą.
„Šioje kalboje paminėti visas užduotis, su kurioms teks susidurti valdžiai, aš negaliu. Tačiau vieną dalyką žinau tiksliai: visoms šioms užduotims būtina elementari tvarka ir disciplina: nestiprindami vertikaliosios grandinės mes nieko nepasieksime“, - parlamentarams tada sakė V. Putinas.
V. Putinas gimė 1952 metais Leningrade – metais, kai Sovietų Sąjunga po triumfo Antrajame pasauliniame kare išgyveno aukso amžių. Palydovas „Sputnik“, vandenilinė bomba, Laika ir Jurijus Gagarinas – visi jie šlovino sovietų didybę. Vengrijos sutriuškinimas 1956 metais ir Čekoslovakijos 1968 metais aiškiai parodė, kaip ryžtingai nusiteikusi Sovietų Sąjunga. Paprasti žmonės gyveno taikiai, jiems nieko nestigo. Gyvenimas buvo stabilus.
Žmonės laiku gaudavo algas. Pasaulis juos gerbė. Visi žinojo savo vietą. Kai V. Putinas kalbėjo parlamente, situacija buvo kita – Rusija nebebuvo taip gerbiama. Jis kalbėjo kaip žmogus, kuris ilgisi praeities didybės, laikų, kai Maskvai visi lankstėsi.
„Šimtmečius Rusija buvo didi valstybė, ji tokia išlieka ir dabar. Ji visada turėjo ir turi teisėtų interesų zonų... Šiuo klausimu pozicijos keisti neturėtume – taip pat negalime leisti, kad mūsų nuomonė būtų ignoruojama“, – kalbėjo V. Putinas.
Pagrindinis jo vidaus politikos tikslas buvo sugrąžinti šaliai prarastą stabilumą, užbaigti vadinamąsias revoliucijas, kurios ir parklupdė šią didžią šalį. Svarbiausias užsienio politikos uždavinys – grąžinti Rusijai svarų balsą sprendžiant pasaulinio lygio klausimus. Šie du tikslai – leitmotyvas, siejantis visus jo per tą laiką priimtus sprendimus. Jeigu žmonės tada būtų įsiklausę į jo žodžius, dabartinė situacija nieko nestebintų.
Per tą laiką V. Putinas savo tikslams išnaudojo visas įmanomas galimybes, kokias tik jam suteikė istorija – nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų iki revoliucijos Ukrainoje 2013 metais. Rusijos vadovas visą tą laiką buvo puikus strategas ir nuožmus oportunistas. Tiek namuose, tiek užsienyje jis stengėsi sugrąžinti Rusijai prestižą, kuriuo taip žavėjosi nuo pat jaunų dienų.
Kampanijos pradžiai pasirinkta Čečėnija – Rusijos nuosmukio simbolis. Čečėnai atrėmė B. Jelcino bandymą sutrypti jų pasiskelbtą nepriklausomybę, tačiau pergalės skonis nebuvo labai saldus. Karas labai nuvargino Čečėnijos žmones, ekonomiką ir infrastruktūrą. Respublika įklimpo į pagrobimų, smurto ir korupcijos liūną – iki ateinant V. Putinui, niekas šių problemų spręsti nesiėmė.
Galiausiai ilgai kentėjusiems Rusijos patriotams V. Putinas buvo žmogus, kuris ne tik įstengia jiems mokėti pensijas, bet vadovas, kuris, kovodamas už tėvynę, nebijo susitepti rankų. Artėjant amžių sandūrai (B. Jelcinui pasitraukus ir V. Putinui laikinai užėmus jo vietą), iki tol mažai kam žinomas ministras pirmininkas pradėjo svaiginančią kelionę į aukštumas – nuo to laiko jo reitingai dar nei karto nesmuko žemiau 70 proc. ribos.
Žmogaus teisių aktyvistai ir dalis Vakarų valstybių kaltino V. Putiną per represijas Čečėnijoje sulaužius tiek Rusijos įstatymus, tiek tarptautinės teisės normas (Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, jog Rusija kampanijos Čečėnijoje metu įvykdė daug kraupių nusikaltimų). Tačiau tai V. Putino įvaizdžiui visai nepakenkė.
Čečėnijoje žuvo šimtai karių ir tūkstančiai paprastų čečėnų. Šimtai tūkstančių buvo priversti prašytis prieglobsčio už Rusijos ribų, tačiau buvo išsaugotas Rusijos teritorinis vientisumas, o V. Putinas sėkmingai pradėjo Rusijos prestižo atkūrimo misiją.
Po 2001 metų rugsėjo 11-osios tragedijos V. Putino veiksmai Čečėnijoje imti interpretuoti kaip pasaulinės kovos su terorizmu dalis – tarptautinės bendruomenės kritika Rusijos kariams vis tilo ir tilo. Trumpam Rusijos prezidentas suartėjo su Amerikos prezidentu George W. Bushu (pastarasis netgi išsakė mintį, jog turėjo progą pažvelgti į Putino sielą). Besimezgančiai draugystei koją pakišo karas Irake.
Kalbant apie Iraką, V. Putinas tvirtino, jog reikia gerbti tarptautinės teisės normas – negali būti jokios kalbos apie karinę invaziją, jeigu jai nepritaria Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Vilties sulaukti pritarimo praktiškai nebuvo.
„Manau, jog, sulaikius M. Chodorkovskį, tapo visiškai aišku, jog V. Putinas tikrai neketina iš oligarchų perimtą valdžią atiduoti demokratinei pilietinei visuomenei. Jis ketino ją panaudoti autoritarinio režimo stiprinimui“, - teigia Chrystia Freeland, buvusi „Financial Times“ biuro Maskvoje vadovė (V. Putino atėjimo į valdžia metu), dabar dirbanti Kanados parlamente (be to, ji viena iš 13 Kanados piliečių, kuriems šią savaitę uždrausta atvykti į Rusiją – toks buvo Maskvos atsakas į Kanados sprendimą Rusijos pareigūnams pritaikyti sankcijas).
V. Putinas atidžiai sekė 2003 metais šalyje vykusius parlamento rinkimus – jo sąjungininkai Dūmoje iškovojo du trečdalius mandatų. Rusijos prezidentas rinkimų rezultatus sveikino kaip puikų žingsnį „stiprinant demokratiją“ – stebėtojai iš Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos juos įvardijo kaip „neskaidrius“.
Praėjus ketveriems metams po operacijos Čečėnijoje, jis ne tik karaliavo šalies žiniasklaidoje ir buvo parklupdęs pavojingiausius oligarchus, bet ir turėjo suformavęs sau palankų parlamentą. Dabar atėjo metas parodyti, jog Rusijos balsas turi būti išgirstas tarptautinėje bendruomenėje.
„Jis kalba, ką nori, ir daro, kas jam patinka – tokios prabangos sau neleidžia nei vienas šiuolaikinis politikas. Analitikai ir politikos veikėjai iš Vakarų visada stengiasi demaskuoti jo žodžių netikrumą – nors dažniausiai net ir nėra ką demaskuoti. Šią taisyklę galima pritaikyti ir daugumai sovietų laikų lyderių, įskaitant ir Josifą Staliną – bent jau iki ir per Antrąjį pasaulinį karą“, - teigia „Voice of Russia“ biuro Londone vadovas Dmitrijus Linnikas.
„Jis nacionalistas – tačiau rusas federaline, o ne etnine prasme, jeigu galima taip pasakyti. Tai ir yra pagrindinis jo variklis, visai ne valdžios alkis ar asmeninės ambicijos“, - mano D. Linnikas. Tačiau Ch. Freeland su tokia mintimi nesutinka.
„Manau, jog priėmė tikrai ne vieną racionalų sprendimą, įrodantį, jog tokio pobūdžio autokratinis režimas jam suteikia didžiausią įmanomą asmeninę galią ir turtą“, - teigia politikė.
Trūksta vieno elemento, kuris būtų jo vaikystės pasaulį pavertęs pilnaverčiu – ideologijos.
V. Putinas atkūrė kelis sovietų simbolius. Sugrąžino sovietinį himną ir emblemas, visomis įmanomomis progomis šlovina sovietų triumfą Antrajame pasauliniame kare. Tačiau nelieka abejingas ir laikams iki Sovietų Sąjungos. Susibičiuliavo su Rusijos ortodoksų bažnyčia, prisiminė antisovietinius filosofus, pavyzdžiui, Ivaną Iljiną, kurio palaikus sugrąžino į Rusiją ir garbingai palaidojo.
Unikalaus ir išskirtinai Rusijai būdingo konservatizmo mada dar sustiprėjo po Maskvą 2011-2012 metais sudrebinusių protestų dėl suklastotų rinkimų rezultatų. V. Putinas atitolo nuo Rusijos liberalų. Vienas iš prezidento mylimiausių ideologų – Vladimiras Jakuninas, senas bičiulis, kolega dar iš KGB laikų, atsidavęs ortodoksas ir „Rusijos geležinkelių“ (strategiškai bene svarbiausios Rusijos bendrovės) vadovas.
„Rusija nėra tarp Europos ir Azijos. Europa ir Azija tiesiog yra atitinkamai Rusijos kairėje ir dešinėje. Mes ne tiltas, o atskira civilizacinė erdvė, kur Rusija sujungia Rytų ir Vakarų bendruomenes“, - per vieną interviu naujienų agentūrai ITAR-TASS yra sakęs V. Jakuninas.
Praeitą savaitę V. Jakuninas buvo įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą, kaip „Rusijos valdžios artimiausios aplinkos narys“ – tokių priemonių imtasi po Rusijos veiksmų Kryme.
Idėja, jog Rusija gali būti atskira, tačiau lygi Vakarams, labai paranki – tokiu būdu Kremlius gali atmesti Vakarų kritiką dėl šalyje vykstančių rinkimų, teismų sprendimų bei užsienio politikos šališkumo ir neadekvatumo.
Dauguma V. Putino bičiulių, nors ir kritiškai vertinančių Vakarų ekonomiką, politiką, vertybes ir struktūras, sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be jų teikiamų privilegijų. Abu V. Jakunino sūnūs gyvena Vakarų Europoje – vienas Londone, o kitas Šveicarijoje. Ten auga ir jo anūkai.
Kaip teigia kovos su korupcija aktyvistas Aleksejus Navalnas, pats V. Jakuninas prie Maskvos pasistatė tikrus rūmus, kuriems statybines medžiagas vežėsi iš Vokietijos. Sutikite, gana keistas pasirinkimas asmens, pasisakančio prieš bet kokią Rusijos ekonomikos priklausomybę nuo Vakarų.
V. Putinas taip pat laikėsi principų, tačiau, paaiškėjus, jog tokia pozicija, nenaudinga, jų lengva ranka atsisakė. 2003 metais Irake jis ragino gerbti tarptautinę teisę, prieštaraudamas bet kokiai invazijai, kuriai nepritaria Jungtinės Tautos. Tačiau 2008 metais karius į Gruziją jis pasiuntė su Saugumo Taryba net pasitaręs.
2013 metų karinė operacija Sirijoje (V. Putino nuomone) buvo blogiausia, ką galėjo padaryti Vakarai. Tačiau kariniai veiksmai Ukrainoje – pateisinami ir neabejotinai teisėti. Gali būti, jog principai niekada ir nebuvo svarbūs – vienintelis V. Putino tikslas buvo, yra ir bus – maksimaliai padidinti Rusijos galią ir neleisti Vakarams Maskvos parklupdyti.
„Turime begalę priežasčių manyti, jog liūdnai pagarsėjusi varžymo politika, buvusi tokia populiari XVIII, XIX ir XX amžiais, aktuali ir šiandien. Jie vis stengiasi mus įsprausti į kampą, nes mūsų pozicija – nepriklausoma“, - skelbdamas žinią apie Krymo prisijungimą sakė V. Putinas. Kalboje buvo galima išgirsti 1999 metų kalbos leitmotyvų, tačiau per 15 metų jie tapo dar ryškesni.
Kai Krymas atsidūrė kitos šalies sudėtyje, Rusija pagaliau susivokė, jog buvo ne paprasčiausiai apvogta, o tiesiog apiplėšta. Po daugelio metų Kryme, maždaug 1991 metais, atsirado manančių, jog jie buvo atiduoti tarsi koks maišas bulvių. Sunku su tuo nesutikti. O ką Rusija? O kaip Rusija? Situacija Maskvą ne juokais glumino. Tais metais Rusijai buvo toks sunkus metas, jog ji tiesiogine to žodžio prasme nesugebėjo pakovoti už savo interesus.
Juk Kryme nebuvo nei vieno tikro susirėmimo, nebuvo aukų. Kaip manote, kodėl taip atsitiko? Atsakymas labai paprastas: nes kovoti prieš žmonių valią yra labai sunku, praktiškai neįmanoma.
Partneriai Vakaruose, vadovaujami Amerikos, praktikoje įgyvendinami politiką vadovautis tarptautine teise nėra linkę, svaresnis ginklo žodis. Veikia apakinti įsitikinimo, jog tik jie gali spręsti žmonių likimus visame pasaulyje ir niekada neklysta.
Nelengva vienam žmogui perdaryti visą valstybę, tad nieko keisto, jog V. Putinui reikėjo pagalbos. Nors žiauriai tildė nepriklausomus žurnalistus, verslininkus ir politikus, savo žmonėmis valdžioje pasitikėjo – tik jie galėjo padėti įgyvendinant ambicingas idėjas.
Už pagalbą jie sulaukė dosnaus atlygio. Aukščiausiųjų valdžios pareigūnų algos 2013 metais šoktelėjo 20 proc. – algų biudžetas padidėjo net keturis kartus. Toks švaistūniškas V. Putino elgesys reiškia, jog, siekiant išlaikyti biudžeto balansą, „Brent“ naftos kaina turėtų siekti apie 117 dolerių už barelį: daugiau nei penkis kartus daugiau nei 2006 metais, teigiama „Deutsche Bank“ ataskaitoje.
„V. Putinas tikrai save užspietė į kampą, sunaikindamas visus įmanomus nepriklausomos valdžios Rusijoje šaltinius. Dabar jis gali kliautis tik biurokratiniu aparatu, kurio lojalumui užtikrinti reikia vis daugiau ir daugiau pinigų“, - teigia knygos „Fragile Empire“ apie V. Putino Rusiją autorius Benas Judah.
„Vieną dieną pinigai baigsis, tada jis atsidurs ten, kur XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje atsidūrė Sovietų Sąjungos lyderiai – teks spręsti politines ir ekonomines krizes, tuo pat metu bandant išlaikyti valstybės vientisumą. Dabar jis atrodo stiprus ir galingas, tačiau Kremlius stovi ant pamatų, kurių pati Rusija kontroliuoti nepajėgia – naftos kainos“, - sako B. Judah.
V. Putinui pavyko sukurti kažką panašaus į savo vaikystės tėvynę – šalį, kuri viso pasaulio kontekste gali sau leisti veiksmų laisvės prabangą, tokią, kur kitokiai nuomonei nėra vietos, o Kremliaus galia niekas nedrįsta abejoti.
Tačiau lazda turi du galus – Sovietų Sąjunga žlugo būtent dėl šios priežasties. Jos įvaizdį bandanti atkartoti šiuolaikinė Rusija taip pat rizikuoja sulaukti panašaus likimo.
Kaip teigia Vladimiras Bukovskis (disidentas, iki pasitraukimo į užsienį 1976 metais dešimtmetį praleidęs sovietų kalėjimuose), V. Putinas 100 proc. nuoširdus ir tikras, sakydamas, jog Sovietų Sąjungos griūtis buvo „geopolitinė katastrofa“.
„Jis nesupranta, jog sovietų sistemos griūtis buvo neišvengiama. Mano esąs atsakingas už tai, kad praeities sistema būtų kuo įmanoma greičiau atkurta“, - teigia V. Bukovskis.
V. Putinui – buvusiam KGB darbuotojui ir ištikimam Sovietų Sąjungos gerbėjui – trūko vyresniųjų politikų, kurie žinojo, kodėl žlugo Sovietų Sąjunga, patirties ir įžvalgų. Rusijos prezidentas atsisako suprasti, jog dėl to kaltas ne Vakarų sąmokslas, o vidinės problemos.
„Todėl jis ir kartoja... senas klaidas. Nori, kad visą šalį Kremliuje kontroliuotų vienas vienintelis asmuo, o toks mąstymas veda link tragedijos“, - dėsto V. Bukovskis.
V. Putino sprendimas pasiimti Krymą buvo priimtas skubiai ir impulsyviai – nedidelės grupelės jam ištikimiausių. Tai reiškia, jog V. Putinas neturi nei vieno žmogaus, galinčio jį įspėti apie galimus skaudžius jo veiksmų padarinius. Kol jis pats supras, ką padaręs, gali būti jau per vėlu. Galima spėti, jog V. Putino santykiai su Vakarais ir toliau išliks įtempti, ypač teritorijose, kurias Rusijos prezidentas laiko „jo teisėtų interesų zonomis“.
Tačiau nebegalime tvirtinti, jog mūsų niekas apie tokį scenarijų neįspėjo.