Tikimasi gauti iš UNESCO pasaulinio paveldo statuso jų laiškams.

Rupertas Wingfieldas-Hayesas susitiko su pilotu, kuris žuvusių bendražygių garbei surinko laiškų kolekciją, praneša BBC.

„Žodis „kamikadze“ tapo visko, kas keista, fanatiška ir nukreipta į savidestrukciją, sinonimu. Pamenu, kaip dar mokykloje Britanijoje mokėmės apie pilotus kamikadzes. Man buvo nesuvokiama tai, ką jie padarė. Tai ilgam nuspalvino mano įsivaizdavimą apie Japoniją, ramybės nedavė klausimas: „Kaip tai atsitiko? Kas paskatino tūkstančius jaunų japonų savo noru eiti į mirtį?“

Seniai norėjau užduoti šį klausimą pilotui kamikadzei. Galiausiai praėjusią savaitę paskambinau į jaukiai atrodančius namus centrinės Japonijos Nagojos miesto priemiestyje. Po kelių akimirkų duris atidarė neaukštas, energingas, tvarkingai apsirengęs pagyvenęs vyras su plačia šypsena veide.

Tadamasa Itatsu – 89 m. vyriškis žibančiomis akimis energingai paspaudė man ranką. Jis pasakė, kad dėl susitikimo manimi atšaukė teniso partiją.

Sunku patikėti, kad kadaise šis žvalus senukas buvo pilotas kamikadzė.

1945 m. T. Itatsu buvo 19 m. pilotas. Šimtai amerikiečių ir britų karinių laivų ir lėktuvnešių plaukė link Okinavos. Vadas paprašė jo prisijungt prie japonų liūdnai pagarsėjusios „specialiųjų atakų“ eskadrilės.

„Jei Okinavą būtų užgrobę, amerikiečių lėktuvai būtų padarę miestą baze ir iš jo puldinėję pagrindines Japonijos salas, – pasakojo jis man. – Taigi mes, jauni žmonės turėjome tam sutrukdyti. 1945 m. kovą buvo visiškai įprasta tapti pilotu kamikadze. Visi, kurių paprašė tapti savanoriais, sutiko.“

T. Itatsu namai – jo žuvusių bendražygių šventovė su sienomis, nukabintomis jaunų vyrų pilotų uniformomis nuotraukomis. Mums kalbantis jis vis pabrėžia, kad tie jauni vyrai nebuvo fanatikai, jie tikėjo, kad jų veiksmai gali išgelbėti tėvynę.

„Sveikas protas sako, kad gyvenimas – vienas, – sako jis. – Tad kam aukoti gyvybę? Kodėl su džiaugsmu tai daryti? Tačiau tuo metu visi, kuriuos pažinojau, norėjau tapti savanoriais. Turėjome būti kovotojais, kad užkirstume kelią invazijai. Buvome apsisprendę. Neturėjome abejonių.“

T. Itatsu nežuvo. Jam skrendant į taikinį, sugedo lėktuvo variklis, todėl jis buvo priverstas skristi į jūrą. Jis grįžo į būrį, tačiau nespėjus išskristi dar kartą, baigėsi karas.

Paskui daugelį metų jis nepasakojo, kas nutiko, jautė gėdą, kad liko gyvas. Jis dažnai pagalvodavo apie savižudybę, tačiau, kaip pats sako, pristigo drąsos.

Galiausiai aštuntą dešimtmetį jis pradėjo ieškoti žuvusių draugų artimųjų, prašyti jų žuvusių pilotų laiškų ir nuotraukų. Jo kolekcija tapo dabartinės Kamikadzių kolekcijos pagrindu.

Iš daugybės kartoninių dėžių T. Itatsu traukia juodu rašalu primargintus plonus popieriaus lapus, vieną atsargiai išlanksto, pasideda ant stalo ir pradeda skaityti.

„Brangi mama, vienintelis mano apgailestavimas – kad prieš mirtį nespėjau nuveikti daugiau. Tačiau žūti, kaip imperatoriaus kariui, garbė. Prašau neliūdėk.“

Daugybė laiškų parašyti panašiu stiliumi. Jie patvirtina, kad visai japonų kartai išplovė smegenis, kad jie pasiaukotų ir aklai paklustų imperatoriui.

Yra šiek tiek kitokių laiškų, rodančių, kad nedaugelis kamikadzių nepatikėjo propaganda.

Vienas iš įsimintiniausių – jauno leitenanto Ryoji Ueharos laiškas. „Rytoj tas, kuris tiki demokratija, paliks šį pasaulį, – rašė leitenantas. – Gali atrodyti, kad jis vienišas, tačiau jo širdis kupina pasitenkinimo. Fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija įveiktos. Autoritarizmas – tarsi namo statymas iš suskilusių akmenų.“

Tad ką pasauliui daryti su kamikadzių laiškais? Ar reikėtų jiems suteikti pasaulinio paveldo statusą?

T. Itatsu akivaizdžiai galvoja, kad jie turėjo rinktis mirtį. Jis sako, kad didelė laimė „mirti už ateities kartas“. Net dabar, praėjus 70 metų, jis, regis, nemąsto apie tai, kas nutiko jam ir jo bendražygiams.

„Niekada nežvelgiu į praeitį su gailesčiu, – sako jis. – Žmonės, kurie mirė, mirė savo noru. Tada nuoširdžiai norėjau mirti kartu su jais. Vietoje to, teko sutelkti pastangas, kad išsaugočiau jų atminimą.“

Japonijoje vis dar sudėtinga su karo prisiminimais. Garsūs politikos ir žiniasklaidos atstovai vis dar dažnai skelbia absurdišką versiją – kad Japonija nepradėjo karo, kad nebuvo Nandzingo žudynių, o dešimtys tūkstančių moterų savo noru tapo japonų karių sekso vergėmis.

Dėl masinio Japonijos miestų bombardavimo karo pabaigoje ir dėl atominių bombų, numestų ant Hirošimos ir Nagasakio iš tiesų įgalima jaustis aukomis. Juk Japonija – vienintelė atominį išpuolį patyrusi šalis. Bombarduojant Tokiją per vieną naktį žuvo mažiausiai 100 000 civilių gyventojų. Visgi apie tai kalbant dažnai pamirštama arba nutylima, nuo ko viskas prasidėjo.

Tad ir troškimas prisiminti tragišką jaunų pilotų kamikadzių pasiaukojimą suprantamas. Tik dažniausiai pamirštama paklausti: „Kaip iki to priėjome?“