Kremlių remiantys apklausų organizatoriai tvirtina, kad „Krymo prisijungimą“ remia daugiau kaip 90 proc. Rusijos gyventojų. Į viršų šoktelėjo ir paties prezidento reitingai.

50 minučių trukusią emocingą V. Putino kalbą, pasakytą prieš pasirašant sutartį dėl Krymo, kelis kartus pertraukė atsistojusių klausytojų plojimai. V. Putinas kartais su akivaizdžiu piktumu kalbėjo apie neteisybę, kurią patyrė Rusija, kai 1991 metais žlugo Sovietų Sąjunga.

Tai, jo teigimu, susilpnino šalį ir „suskaldė“ tėvynainius. Vakarai, anot V. Putino, pervertino savo galimybes, kai prisidengdami asociacijos sutartimi su Europos Sąjunga pamėgino užvaldyti Ukrainą ir nustūmė Rusiją pernelyg toli.

Foto: AP/Scanpix

Dabar Maskva stumiasi atgal, perimdama „savo Krymą“. V. Putinas paragino laikytis nacionalinės vienybės Vakarų sankcijų akivaizdoje ir perspėjo dėl ardomosios veiklos, kurios gali imtis neįvardyta „penktoji nacionalinių išdavikų kolona“. Tuo pat metu V. Putinas prakalbo taikia gaida, pažadėdamas, kad jie „nenori padalyti Ukrainos“.

Ar šis V. Putino pažadas yra nuoširdus? Kovo 4 dieną V. Putinas viešai pažadėjo „nesvarstyti“ Krymo aneksavimo galimybės – bet vėliau būtent tai ir padarė. Rusijos prezidentui gali būti sunku tuo pasitenkinti. Problema ta, kad naujoji jo provincija yra smarkiai priklausoma nuo žemyninės Ukrainos, iš kur gauna beveik visą savo elektrą, vandenį ir maistą.

Pusiasalio geležinkeliai ir greitkeliai veda tik į šiaurę – Ukrainos link. Vienintelis tiesioginis susisiekimas tarp Krymo ir Rusijos įmanomas keltu, iš Kerčės plaukiojančiu į Rusijos Tamano miestą Šiaurės Kaukaze.

Rusijos pareigūnai paskelbė planus pastatyti Kryme naujas elektrines ir nutiesti grandiozinį tiltą tarp Kerčės ir Tamano. Tačiau šie projektai kainuos milijardus ir užtruks ne vienerius metus. Maža to, 2 mln. Krymo gyventojų sparčiai sensta. Krymo išlaikymas ir visos infrastruktūros perkūrimas, kad ji būtų atskirta nuo Ukrainos, per artimiausius penkerius metus atsieis dešimtis milijardų dolerių, kurie taptų didžiule našta Rusijos biudžetui. Izoliuotas, Rusijos kontroliuojamas Krymas, patiriantis Ukrainos priešiškumą, vargu ar yra tas scenarijus, kurio trokšta V. Putinas.

Maskva pareiškė, kad ji nepripažins jokios vyriausybės Kijeve ar bet kokių nacionalinių Ukrainos rinkimų rezultatų, kol nebus priimta nauja konstitucija. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas patikslino, kad naujoji konstitucija, kuriai vienbalsiai turi pritarti visi Ukrainos regionai, turi paversti šalį laisva „federacine valstybe“. Tokioje valstybėje rusų kalba turėtų tapti oficialia kalba kartu su ukrainiečių, o visi regionai turėtų vykdyti savo pačių užsienio ir ekonomikos politikas.

Pagal tokias gaires sukūrus naująją Ukrainos valstybę, daugiausia rusiškai kalbančių regionų ruožas Ukrainos viduje, besidriekiantis nuo Moldovos pietvakariuose iki Voronežo šiaurės rytuose, virstų de facto Rusijos protektoratu (net jei liktų neprijungtos Ukrainos dalimi).

Šių rajonų kontrolė leistų Rusijai susijungti su promaskvietišku Padnestrės anklavu Moldovoje prie vakarinių Ukrainos sienų, kur Rusija tebeturi savo karinį dalinį. Politinė ir ekonominė didelių „federacinės Ukrainos“ teritorijų integracija galiausiai sudarytų sąlygas prijungti jas prie Rusijos Federacijos, kaip įvyko Krymo atveju. Ukrainos užsienio reikalų ministerija atmetė Rusijos planą įvesti Ukrainoje federacinę sistemą, pavadindama ją „nepriimtina“.

Foto: AP/Scanpix

Laikinasis Ukrainos prezidentas Oleksandras Turčynovas pareiškė, kad užuot pasyviai besipriešinusios, kaip buvo Kryme, Kijevo pajėgos stos į kovą, jeigu Rusija mėgins toliau brautis į Ukrainos teritoriją. Kovo 17 dieną parlamentas Kijeve nusprendė mobilizuoti apie 40 tūkst. vyrų, kurie sustiprintų pakrikusią Ukrainos kariuomenę.

Vyriausybė taip pat nutarė suformuoti Nacionalinę gvardiją, prie kurios pakviesta prisijungti apie 20 tūkst. savanorių. Šauktinius ir savanorius vargina chaosas bei dezorganizacija, kol nedaug patirties turinti porevoliucinė valdžia Kijeve mėgina spręsti neįveikiamas politines, ekonomines ir socialines problemas – lyg būtų maža Krymo aneksijos ir grasinimų tolesne agresija. Nepaisant to, Ukrainos kariuomenės pasirengimas kovoms pradėjo gerėti. Formuojamos jungtinės bataliono dydžio kovų grupės. Palaikymo komandos, įskaitant civilius specialistus iš vis dar milžiniškos Ukrainos gynybos pramonės, stengiasi paruošti operacijoms šarvuočius ir kitą sunkiąją techniką.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos disponuoja galybe sovietinio stiliaus sunkiosios ginkluotės ir neįtikėtinais kiekiais amunicijos: ji turi tūkstančius tankų, sunkiųjų šaunamųjų ginklų bei raketų, taip pat šimtus lėktuvų, sraigtasparnių ir priešlėktuvinių raketų. Dauguma šios ginkluotės dulka sandėliuose ar kitaip yra netinkamos naudoti. Tačiau turint pakankamai laiko ir įdėjus pastangų, dalį šių ginklų įmanoma prikelti mūšiams.

Tokiu atveju Ukrainos kariuomenė galėtų virsti grėsminga kovine jėga – ypač jeigu jos lyderiai sugebėtų profesines nedidelių reguliariųjų pajėgų galimybes sulieti su motyvuotais ir patriotiškai nusiteikusiais savanoriais. Žinoma, Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta daug esminių priemonių: gerų batų, kojinių, darbo drabužių, kūno šarvų, šalmų iš kevlaro, vaistinėlių, komunikacijos įrangos.

Jeigu jai pavyktų atnaujinti kai kurias savo ginklų sistemas, ji sugebėtų tapti gerbtinomis, nors ir nešiuolaikiškomis, sovietinio stiliaus pajėgomis. Tačiau Rusijos kariuomenė gali būti apibūdinta tokiais pačiais žodžiais: pastaraisiais metais smarkiai padidintos išlaidos persiginklavimui iki šiol davė mažai naudos.

Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienų telkiasi galimiems puolimo veiksmams, didindamos karių skaičių ir stiprindamos savo pasirengimą, teigė Jungtinių Valstijų oro pajėgų generolas ir NATO aukščiausiasis vadas Europoje Philipas Breedlove`as. Per virtinę karinių manevrų Ukrainos pasienyje Rusijos desantininkai ir oro pajėgos galėjo ruoštis galimam postūmiui į Ukrainos gilumą.

Lengvai ginkluoti desantininkai treniravosi užimti „priešo aerodromus bei oro uostus, kaip placdarmus visuotiniam puolimui“. Tokį įsiveržimą lydėtų tankai ir motorizuotos armijos brigados, kurios dislokuojamos ir rengia pratybas palei Ukrainos sienas. Rusijos gynybos misterija neigia, kad ji ruošiasi veržtis į Ukrainą. Gali būti, kad Kremlius dar turi priimti galutinį sprendimą, pritariantį tikrajai invazijai.

Jeigu V. Putinas nuspręs siųsti savo karius į Ukrainą, savo veiksmams jis turės trumpą laikotarpį. 2014 metų žiema Rusijoje ir Ukrainoje buvo palyginus švelni su mažai sniego, o pavasaris šiemet yra ankstyvas ir šiltas. Žemė sparčiai džiūsta, o tai reiškia, kad sunkiasvorės mašinos netrukus galės palikti greitkelius ir važinėti laukais pietiniuose Ukrainos rajonuose netoli Juodosios ir Azovo jūrų.

Foto: Stopkadras

Svarbi data yra balandžio 1-oji, kai prasideda pavasarinis naujokų šaukimas į kariuomenę. Tuo pačiu metu reikės paleisti apie 130 tūkst. karių, paimtų į kariuomenę prieš vienerius metus. Tai reiškia, jog tarp Rusijos desantininkų, jūrų pėstininkų ir armijos brigadų liks daug šauktinių, kurie bus tarnavę tik pusę metų ar dar visai netarnavę, o tai drastiškai pakirs pasirengimą kovoms. Geriau parengti kariai, atitarnavę vienerius metus, gali pasilikti kariuomenėje dar porą mėnesių, bet ne ilgiau. Priešingu atveju jie pradės reikalauti, kad būtų paleisti namo, ir jų motyvacija pradės smukti. Taigi Rusijos konvencinė kariuomenė kovoms vėl bus pasirengusi tik maždaug 2014 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, suteikdama ukrainiečiams pakankamai daug laiko susiimti.

Ukraina gegužės 25 dieną yra numačiusi visuotinius prezidento rinkimus, kurie gali toliau įteisinti režimą, kurio Kremlius nekenčia ir kurį norėtų nuversti. Kremliui gali būti sunku atsispirti pagundai pulti Ukrainą ir „išlaisvinti“ šalies pietus bei rytus, kol Rusija yra tam pasirengusi, kol Ukrainos kariuomenė yra silpna ir kol režimas Kijeve nėra stabilus. Toks žingsnis sulauktų tolesnių Vakarų sankcijų, tačiau šią riziką gali užgožti stambios geostrateginės pergalės, kuri atrodo lengvai pasiekiama, vizija.

Galimybės langas invazijai atsivers pirmosiomis balandžio savaitėmis ir užsivers maždaug gegužės viduryje. Per savo ilgus metus valdžioje V. Putinas pasirodė esantis apsukrus ir atsargus operatorius, tačiau jo veiksmai per Ukrainos krizę buvo skuboti. Iki šiol jo drąsa pasiteisino. Tai, deja, yra būtent tas veiksnys, kuris gali paskatinti dar daugiau įžūlių veiksmų šia linkme.