Kuo baigsis krizė Ukrainoje?

„Visos viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos situacijos Ukrainoje tema susijusios su fizine konfrontacija. Tačiau ar suprantame, kur link viskas krypsta?“ – klausia Henry A. Kissingeris, 1973-1977 metais ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas.

Pateikiame visą jo tekstą, publikuotą washingtonpost.com:

Per savo gyvenimą mačiau keturis karus, pradėtus itin entuziastingai ir palaikomus visuomenės, kurių nebežinojome kaip užbaigti, iš trijų vienašališkai pasitraukėme. Politinių sprendimų tinkamumą apibrėžia ne tai, kaip jie baigėsi, bet tai, kuo prasidėjo.

Per dažnai Ukrainos klausimas pateikiamas kaip pasirinkimas iš dviejų: ar Ukraina pasuks į Rytus, ar prisijungs prie Vakarų. Jeigu norime, kad ši šalis išgyventų ir klestėtų, nevertėtų versti jos rinktis – reikalinga tilto, jungiančio abi šalis, funkcija.

Rusija privalo įsisąmoninti, jog bandymai įpiršti Ukrainai palydovinės šalies statusą ir vėl koreguoti Rusijos sienas, pasmerks Maskvą vėl kartoti istorines klaidas, padarytas seniau bandant spausti Ameriką ir Europą.

Vakarai privalo suprasti, jog Rusijai Ukraina niekada nebuvo ir nebus užsienio valstybė. Rusijos istorijos pradžia – Kijevo Rusia. Iš ten paplito rusų religija. Ukraina šimtmečius priklausė Maskvai, jų istorijos glaudžiai persipynusios. Dalis pačių svarbiausių mūšių dėl Rusijos laisvės, pradedant Poltavos mūšiu, vyko būtent Ukrainos žemėje. Juodosios jūros laivynas – Rusijos priemonė demonstruojant galią Viduržemio regione – dislokuotas ilgam išnuomotoje bazėje Sevastopolyje, Kryme. Net ir tokie žinomi disidentai kaip Aleksandras Soldženycinas ir Jozifas Brodskis tvirtino, jog Ukraina – neatsiejama Rusijos istorijos, ir pačios Rusijos, dalis.

Europos Sąjunga privalo suprasti, jog biurokratinis lėtumas ir, diskutuojant Ukrainos santykių su Europa tema, demonstruojama parama vidaus politikai, atvedė į aklavietę. Užsienio politika – prioritetų dėliojimo menas.

Sprendimo teisę šiuo atveju turintis elementas – Ukrainos žmonės. Žmonės, gyvenantys šalyje, turinčioje sudėtingą istoriją ir nevienalytę visuomenę. Vakarinė dalis 1939 metais buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos – kai Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris dalijosi pasaulį. Krymas, kur 60 proc. visų gyventojų sudaro rusai, Ukrainos sudėtyje atsidūrė tik 1954 metais, kai Nikita Chruščiovas, pats gimęs Ukrainoje, jį padovanojo minint 300-ąsias Rusijos sutarties su kazokais metines. Vakaruose gyvena daug katalikų, rytuose dominuoja Rusijos ortodoksai. Vakarai kalba ukrainietiškai, rytai – rusiškai. Bet koks bandymas vienam iš dviejų regionų išsikovoti daugiau teisių, gali baigtis pilietiniu karu ar šalies skilimu. Ukrainą vertinant kaip Rytų arba Vakarų grobį, sužlugs bet kokia viltis sukurti bendradarbiauti pasirengusią tarptautinę sistemą.

Ukraina nepriklausoma tik 23 metus – nuo XIV amžiaus ją valdė tai vieni, tai kiti. Nieko keisto, jog šalies lyderiai dar neišmokę kompromisų meno (kaltos istorinės aplinkybės). Nepriklausomos Ukrainos politikos ypatumai aiškiai parodo, jog problemos šaknys glūdi šalies politikų pastangose įpiršti savo valią priešgyniauti bandančioms šalies teritorijoms – pirmiausia tai darė vieni, vėliau kiti. Tokia ir yra Viktoro Janukovyčiaus ir jo didžiausios politinės priešės Julijos Tymošenko konflikto esmė. Jie atstovauja dviem Ukrainos sparnams ir niekaip nesutinka dalintis valdžia. Protingiausias JAV sprendimas būtų paskatinti abi Ukrainos dalis bendradarbiauti. Turime stengtis jas sutaikyti, o ne leisti vienai frakcijai dominuoti.

Nei Rusija, nei Vakarai, nei Ukrainos valdžia šio principo nesilaikė. Kiekviena suinteresuota pusė situaciją tik pablogino. Rusija nesugebėtų įgyvendinti karinio scenarijaus, neatsiribodama nuo išorinio pasaulio – ypač tuo metu, kai nemenka dalis šalies sienų ir taip nesaugios. Kalbant apie Vakarus, V. Putino demonizavimas – netinkamas politinis sprendimas. Tai pasiteisinimas, kodėl Vašingtonas tokio sprendimo neturi.

V. Putinas turėtų kuo skubiau suprasti, jog kariniai veiksmai neišvengiamai baigsis dar vienu Šaltuoju karu. Jungtinėms Valstijoms reikia vengti grasinimų Rusijai – šis metodas, seniai naudojamas Vašingtono, nebeveikia. Rusijos prezidentas puikus strategas, tačiau tik Rusijos istorijos ribose. JAV puoselėjamų vertybių ir psichologijos išmanymas tikrai nėra jo stiprioji pusė. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie JAV politikų ir Rusijos istorijos bei psichologijos santykį.

Abiejų konflikto pusių lyderiai turėtų galvoti apie padarinius, o ne varžytis, kieno laikysena pavojingesnė. Pateikiu savo įžvalgas, kaip derėtų spręsti krizę, išsaugant pagarbą abiejų šalių interesams:

1) Ukraina turi turėti teisę laisvai rinktis ekonominius ir politinius ryšius, įskaitant ir Europą;

2) Ukrainai nevertėtų jungtis prie NATO – tokios nuomonės laikausi jau septynerius metus;

3) Ukraina turi būti laisva formuoti valdžią, kuriai palaikymą laisva valia išreiškė šalies žmonės. Išmintingi Ukrainos lyderiai privalo taikyti besivaidijančias šalies sritis. Vertinant tarptautiniu požiūriu, siekiamybė – Suomijos pozicija. Ši valstybė nepalieka abejingų savo nepriklausomybe ir bendradarbiauja su Vakarais daugumoje sričių, tačiau skrupulingai vengia bet kokių konfliktų su Rusija.

4) Remiantis dabartinio pasaulio taisyklėmis, Rusijos sprendimas prisijungti Krymą neteisėtas. Tačiau turėtų būti įmanoma Krymo santykius su Ukraina paversti ne tokiais priešiškais. Galiausiai Rusija turėtų pripažinti Ukrainos suverenitetą Kryme. Kijevui patarčiau įteisinti Krymo autonomiją rinkimuose, kuriuose dalyvautų ir tarptautiniai stebėtojai. Šio proceso metu būtų atsisakyta bet kokių neaiškumų dėl Juodosios jūros laivyno statuso Sevastopolyje.

Tai tik principai, ne nurodymai. Žmonės, gerai išmanantys situaciją regione, puikiai supranta, jog tikrai ne visi jie bus priimtini visoms šalims. Tikslas – ne absoliutus pasitenkinimas, o subalansuotas nepasitenkinimas. Jeigu, remiantis šiais principais, nebus rastas problemos sprendimas, konfrontacijos pavojus dar išaugs. Ir tas metas jau ne už kalnų.