Pasaulinėje istorijoje yra ne vienas pavyzdys, bylojantis, jog būtent valdančiųjų sluoksnių konsensusas – vienintelis racionalus būdas, ieškant išeities iš susidariusios situacijos, kuri gresia katastrofa ne tik paprastiems Ukrainos žmonėms, tačiau ir daugumai įsitvirtinusių dabartinėje valdžioje, skelbia glavcom.ua.

Neokolonijinės sistemos saulėlydis

Kaip ir dauguma postkolonialistinių šalių, turinčių gana silpną valdžią ir gana menkai išsivysčiusią visuomenę, Ukraina turėjo virsti valstybe, panašia į daugelį Lotynų Amerikos ar Afrikos autokratijų, netiesiogiai priklausančių nuo vienos iš kelių pasaulinių imperijų.

Tačiau unikali geopolitinė Ukrainos padėtis šalį pavertė dviejų politinių jėgų iš užsienio poligonu. Viena vertus, tokios aplinkybės 20 metų sėkmingai leido klestėti nieko gero nežadančiai sistemai, praktiškai mirtinai nustekenusiai šalies ekonomiką ir atvedusiai netgi prie ginkluotų konfliktų. Kita vertus, susidarė puikios sąlygos formuotis valdančiųjų elitui bei pirmiesiems pilietinės visuomenės daigams prasikalti.

Maidano pradžia pažymėjo pasenusios neokolonialistinės epochos pabaigą. Išsisklaidžius degančių padangų dūmams, galima įžiūrėti unikalią galimybę Ukrainai sukurti naują valdžios sistemą – nesėkmės atveju šalis nugarmės į nesibaigiančių konfliktų prarają.

Šiai dienai tokia galimybė tiesiogiai priklauso nuo reiškinio, kurį Vakarų politikos mokslų žinovai išdidžiai vadina konsensusu arba įtakingųjų gebėjimu konstruktyviai susitarti. Pateikiame tris scenarijus, galinčius išsipildyti Ukrainoje.

1-asis variantas – skilimas

Pats nepalankiausias Ukrainai scenarijaus variantas – pilietinis karas. Susiklosčius tokiai situacijai, centrinės valdžios įtaka vietos išrinktiesiems pastebimai sumenktų, atsirastų pagrindas į Ukrainos vidaus konfliktą įsikišti jėgoms iš užsienio, išaugtų neprašytos intervencijos pavojus. Agresoriaus tarptautinės teisės normų pažeidimai tikrai nesustabdytų – kaip kad tokių pažeidimų ne kartą būta tyliai pritarus pačiai Jungtinių Tautų organizacijai.

Šaliai skilus, viena iš valdžios grupių gali sulaukti palaikymo iš užsienio. Tokia situacija išprovokuotų daugiau šalies sričių atsiskirti, suformuoti savą valdžią, pasinaudojus oficialia tautų apsisprendimo teise. Kaip kad buvo su Pietų Osetija, Padniestre, Pakistanu ir dauguma kitų teritorijų.

Iš pirmo žvilgsnio vietos valdžios elitui – tai mažiausiai pastangų reikalaujantis kelias, nes, įgyvendinant tokį planą, tereikia noriai pulti į vienos iš galingiausių imperijų glėbį. Tačiau iš tikrųjų imperija savo glėbyje gali mirtinai uždusinti. Vietos oligarchai tai supranta geriausiai iš visų.

Būtent dėl šios priežasties turtingiausias Ukrainoje žmogus Rinatas Achmetovas ir šalies milijardierius Viktoras Pinčiukas pradėjo raginti konfliktuojančias puses kuo skubiau pradėti taikų dialogą. Todėl Ukrainos verslininkas Igoris Kolomoiskis perspėjo ponus Kernesą ir Dobkiną dėl atsakomybės dėl separatizmo kurstymo, ir patikino, jog Ukrainos suskaldyti neleis.

Tokie pareiškimai, nors šiek tiek ir pavėluoti, suteikia vilties, jog galbūt patriotiškai nusiteikęs Ukrainos politinis elitas ir pasieks konsensusą, suteikiantį vilties, jog pavyks išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą ir šalies žmonių gyvybes.

2-asis variantas – totalitarinė sąjunga

Antras galimas įvykių Ukrainoje scenarijus – kelių valdžios grupių susitarimas, siekiant visoje Ukrainoje įdiegti totalitarinį režimą (savaime suprantama, nebūtų apsieita be įsikišimo iš išorės).

Tokiu atveju valdančiajai koalicijai tektų bet kokia kaina neutralizuoti šalies opoziciją, kurią palaikytų kita įtakinga politinė jėga iš užsienio.

Apie tokį scenarijų svajotų dabartinė Ukrainos valdančioji dauguma. Tačiau tikimybė, jog svajonei bus lemta išsipildyti, kiekvieną dieną menksta.

Juk tokiu atveju Ukrainos oligarchams tektų būti itin vieningiems, pavyzdžiui, profesinėje srityje – kaip kad yra Rusijoje. Taip pat tektų naudoti svarbius išteklius, pavyzdžiui, dujas ar naftą, valdžios ir propagandos mašinai finansuoti.

Ištekliai pasižymi savybe sekti. Lygiai taip pat menksta ir valdančiųjų vienybė, kai jiems nepavyksta susitarti kad ir primityvios organizacijos rėmuose – kalbame apie Ukrainos futbolo federaciją. Sunku įsivaizduoti, jog šie žmonės sugebėtų veiksmingai suvaldyti 45 mln. Ukrainos gyventojų dėl vieno tikslo – totalitarinio režimo įsitvirtinimo, kai net 10 mln. jų pasiruošę kovoti prieš totalitarinį režimą Vakarų Ukrainos miškuose.

Be to, valdžios išlaikymo jėga scenarijus numato represijas prie opozicijos lyderius bei masinius persekiojimus visoje šalyje – visi puikiai numano, jog padariniai būtų itin skaudūs.

Bet kokiu atveju totalitarinis įvykių Ukrainoje scenarijus turi nemažai praktinių trūkumų. Palaikymas iš užsienio bet kurią akimirką gali pradingti, o vidinių išteklių tokiai sistemai išlaikyti paprasčiausiai nėra. Tokia valdymo sistemos rūšis – nestabili ir vedanti prie socialinių kataklizmų (įskaitant ir dirgiklius iš užsienio). Tai reiškia, jog ji negali užtikrinti efektyvaus šalies lėšų administravimo ir valdymo tęstinumo.

3-asis variantas: įstatymo viršenybės principas

Trečiasis įvykių Ukrainoje scenarijus susijęs su naujos Konstitucijos priėmimu, kurioje numatytas grįžimas prie parlamentinės-prezidentinės valdymo formos ir pirmalaikiai parlamento ir prezidento rinkimai.

Konstitucijos reforma neabejotinai susilpnintų dabartinius valdančiuosius, tačiau paliktų pakankamai laiko pasiruošti ir sutelkti rėmėjus naujai kovai dėl valdžios.

Jeigu valdžiai susitarti nepavyks, opozicija, palaikoma jėgų iš išorės, greičiausiai sugebės palaužti valdančiuosius, pakankamai sumenkinusi jų galias per pirmalaikius prezidento, parlamento ir vietos valdžios rinkimus. Prie to prisidės ir baudžiamasis persekiojimas tų, kurie vienaip ar kitaip susiję su nekaltų žmonių mirtimis per protestą Maidane.

Konstitucijos reforma arba kardinali valdančiųjų sluoksnio pertvarka gali tapti atspirties tašku šalyje formuojant naują, civilizuotą valdžios sistemą.

Ukrainos valdantiesiems, norintiems išsaugoti savo įdirbį ir valdžią naujomis sąlygomis, teks ieškoti konsensuso su potencialiais konkurentais. Taip XVII-XIX a. elgėsi valdančiosios Anglijos, Prancūzijos, Šveicarijos, JAV šeimos. Taip XXI amžiuje gali tekti pasielgti ir Ukrainos valdžios sluoksniams.

Konsensuso esmė – teisingo ir konkurencingo patekimo į valdžią ir prie valdžios aparato sukūrimas bei įstatymo viršenybės principo įtvirtinimas.

Būtent įstatymo viršenybės principas, kurį privalo taikyti visi valdžios mechanizmai ir gerbti visuomenė, gali sugrąžinti Ukrainos valdantiesiems taip ilgai lauktą teisėtumo pripažinimą – kalbame tiek apie šalies vidų, tiek apie partnerių iš užsienio požiūrį.

Gera žinia ta, jog įstatymo viršenybės principas, kaip garantijų valdantiesiems sistema, neveikia pasirinktinai, todėl bus taikomas visiems be išimties Ukrainos piliečiams – vietos diskriminacijai ar protekcijoms paprasčiausiai nebeliks.

Yra ir blogų žinių. Toks planas, nors ir savo valstybę mylintiems valdžios žmonėms atrodo itin perspektyviai, turi nemažai praktinių sunkumų – ir tuo primena ankstesnį autoritarinės valdžios scenarijų.