Buvo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaiga – laikas, kai Šiaurės Korėjos pasienyje gyvenančios bendruomenės pradėjo sparčiai keistis: keistis būdais, kurių po šiai dienai aplinkiniams perprasti nepavyksta.
Badas, pražudęs šimtus tūkstančius tokių paprastų žmonių kaip Seongminas, po truputį išsikvėpė – prie situacijos bent iš dalies prisidėjo klestinti juodoji rinka, kurioje galima įsigyti brangiausių prabangos prekių visoje Šiaurės Korėjoje – maisto produktų. Galimi du variantai: arba valdžia per silpna pažaboti kontrabandininkus, arba tiesiog nusprendė užsimerkti, baimindamasi dar baisesnio bado pasienio uždarymo atveju, skelbia washingtonpost.com.
Pirmą kartą Seongminas sieną su Kinija kirto, kaip pats sako, „genamas smalsumo“. Jis gyveno visai netoliese Tumanajos upės, skiriančios Kiniją ir šiauriausią Šiaurės Korėjos provinciją. Toje vietoje upę kirsti buvo gana lengva.
Ten jis sutiko kitą mažametį, kuris jį pavaišino pirmąja jo gyvenime šokolado plytele. Grįžęs namo, vaikas nusprendė sugalvoti, ką kitą dieną nusinešti į Kiniją, kad galėtų išmainyti į daugiau šokolado. Paėmė Šiaurės Korėjos tėvo ir amžinojo prezidento Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) ženkliuką – jį mama privalėjo segėti ant palto. Kaip ir visi Šiaurės Korėjos žmonės. Vaikas taip pasielgė ne atsitiktinai: nuo mažų dienų jam aiškinta, jog ženkliukas yra vertingiausias daiktas, esantis jų namuose.
Pirmą kartą į Kiniją Seongminas pateko, galima sakyti, kaip turistas, tačiau antrąjį kartą sieną kirto jau kaip verslininkas. Kelionės pirmyn ir atgal truko net 10 metų. Paskutinį kartą jis koją į Kinijos žemę padėjo kaip bėglys. Dabar jis gyvena Pietų Korėjoje ir visai neseniai vyko į JAV – norėtų ten įstoti į koledžą. Su žurnalistais Seongminas susitiko būtent šios kelionės metu, jis papasakojo apie savo gyvenimą Šiaurės Korėjoje, atskleidė, kodėl išvyko.
Interviu surengti padėjo organizacija, dirbanti su pabėgėliais iš izoliuotosios šalies, pavadinimu „Liberty in North Korea“. Pašnekovas prašė žurnalistų praleisti tam tikras jį atpažinti padėsiančias detales – vyras baiminasi, jog, Šiaurės Korėjos pareigūnams suuodus, gali kilti didelė grėsmė šalyje gyvenantiems jo artimiesiems.
Nors Seongminas nepabėgo iš darbo stovyklos ir negali didžiuotis išgyvenęs politinį persekiojimą, jo istorija labai svarbi ir įdomi – jis įkvepiantis pavyzdys jaunajai Šiaurės Korėjos kartai, kuriai nebe tokia svarbi ideologija, o sąvoka kapitalizmas jiems sako žymiau daugiau nei senesniajai kartai.
Svarbiausia – juos domina išorinis pasaulis ir viskas, ką jis gali pasiūlyti. Kartais Šiaurės Korėjos jaunimas dar vadinamas jangmadango karta – korėjiečių kalboje šis žodis reiškia turgų po atviru dangumi. Jie po truputį šią atsiskyrėlišką šalį keičia iš vidaus. Nors tiksliai pasakyti, kaip tokie žmonės kaip Seongmingas nulems šalies ateitį, negali niekas, jo pasakojimas aiškiai parodo, jog gyvenimas Šiaurės Korėjos viduje ne visada yra toks, kaip atrodo mums.
Kim Il Sungo ženkliukas, kurį dvylikametis Seongminas išsegė iš mamos palto atlapo, Kinijoje buvo visiškai nieko vertas – vaikas negalėjo tuo patikėti. Tai buvo pirmoji mažamečio gauta užuomina, jog Šiaurės Korėjos valstybės ideologija, kiaurai persmelkusi kiekvieną šalies gyvenimo aspektą, gali būti nieko verta. Tačiau tą akimirką jam buvo svarbu ne tai – vaikas suko galvą, kaip prasimanyti pinigų.
Seongminas net neįtarė, jog jo gimtinė – viena iš skurdžiausių valstybių visoje žemėje, tačiau puikiai suprato, jog pagrindinių prekių siaubingai trūksta. Gyvenimas, kurį jis savo akimis pamatė kirtęs sieną su Kinija, nors, vertinant tarptautiniais standartais, ir nebuvo stebuklingas, jaunam prašalaičiui iš Šiaurės Korėjos jis pasirodė tarsi pasaka.
Pirmas daiktas, kurį Seongminas iš Kinijos įsivežė į Šiaurės Korėją, buvo šuniukas. Keturkojį jis išmainė į batus ir cigaretes – Pchenjane veikiančiame nelegaliame, tačiau tyliai toleruojamame ir gausiai lankomame turguje po atviru dangumi. Paauglys į Kiniją pradėjo vykti reguliariai, užsidirbo pirmuosius pinigus, kurie padėjo išsilaikyti jo šeimai – atėjo ir toks metas, kai netgi pavykdavo susitaupyti. Galimybė taupyti – viduriniosios klasės prabanga, tokia tolima daugumai Šiaurės Korėjos žmonių.
Kaip ir daugumos Šiaurės Korėjos provincijų, esančių prie sienos su Kinija, kontrabandininkų, Seongminas savo prekes pardavinėjo vietiniams. Iš pastarųjų jas supirkdavo kiti sukti pardavėjai ir gabendavo toliau – gilyn į Šiaurės Korėją. Toks verslas labai pavojingas ir rizikingas – be to, kuo toliau prekės keliauja, tuo brangesnės tampa. Žmonių gyvenimo kokybė pasienio miestuose pastebimai pagerėjo –situacija Šiaurės Korėjos gilumoje nuo jos skyrėsi kaip diena ir naktis: čia prekių buvo ne tik daugiau, bet ir įsigyti jų buvo galima pastebimai pigiau.
Atsirado ir galimybių ištrūkti į platesnį pasaulį – nemažai Šiaurės Korėjos žmonių pradėjo dienomis dirbti Kinijos teritorijoje. Lėtai, tačiau užtikrintai pasienio bendruomenės ėmė laisvėti ir kelti galvą – tai buvo pokytis, kurį paskatino tokie entuziastingi žmonės kaip Seongminas.
Pasienio saugumo pareigūnai apie Seongmino veiklą suuodė jau pirmaisiais jo veiklos metais – kontrabandininkas mano, jog jį kažkas įskundė. Vieną naktį iš karto po vidurnakčio pareigūnai jo šeimos namuose atliko kratą. Kai policijos pareigūnai įsiveržė į jo kambarį ir nutraukė antklodę, buvo tiesiog šokiruoti tariamo nusikaltėlio jauno amžiaus, tad paliko namus jo taip ir nesulaikę. Tai vėliau Seongminui atskleidę jo tėvai.
Bėgo metai, o Seongminas ir toliau vertėsi kontrabanda – pareigūnų kantrybė seko. Kartais pasienyje jį sulaikę pareigūnai drąsuolį smarkiai sumušdavo, uždarydavo į kalėjimą – ten jam yra tekę praleisti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Pinigai buvo pernelyg geri, kad norėtųsi liautis, o kiti variantai, kaip prasimanyti lėšų, atrodė dar pavojingesni. Nepaisant to, Seongminas su baime laukė septynioliktojo gimtadienio, kai oficialiai sulauks pilnametystės. Paauglys ėmėsi intensyviai papirkinėti pasienio pareigūnus, pirmiausia jų prašydavo tiesiog nematyti, ko nereikia, o galiausiai netgi išdrįso prašyti jų pagalbos. Pareigūnai, kadaise negailestingai jį talžę, tapo savotiškais jo darbuotojais. Verslas tiesiog klestėjo.
Verslus vaikinas netgi sudarė sąrašą vaikystės draugų, tapusių kariuomenės pareigūnais, kurie galėtų jam padėti neteisėtai importuojant prekes iš Kinijos. Šiaurės Korėjoje į kariuomenę eina visi, tikrosios pramonės tėra užuomazgos. Tad nieko keisto, jog karinė tarnyba – vienas iš populiariausių darbų. Tačiau, kaip greitai suprato pats Seongminas, net ir kariuomenės, kuri turėtų įkūnyti šalies didybę ir ideologijos galią, pareigūnai noriai apeidavę sistemą, kuriai turėjo nuolankiai paklusti.
Tiek kontrabanda, tie juodoji rinka Šiaurės Korėjoje yra nelegali veikla. Dėl elementarios priežasties – tokie veiksmai interpretuojami kaip tiesioginė grėsmė šalies valdžiai ir jos norui griežtai kontroliuoti viską, kas vyksta šalies ekonomikoje. Šiaurės Korėja ištisus dešimtmečius manipuliuoja savo gyventojais – jiems bandoma įteigti, jog jie gyvena turtingiausioje ir labiausiai pažengusioje visuomenėje visoje žemėje. Siekiant neleisti kuriamai iliuzijai išsisklaidyti, imta taikyti absoliuti informacijos iš išorės blokada. Tokia baigtis greičiausiai buvo neišvengiama – pasienio apsaugoje atsiradus bent menkiausiam įtrūkimui, iliuzija išnyktų kaip dūmas.
Kontrabandininkai, kurių pagrindinis tikslas badaujančius tautiečius aprūpinti trūkstamais maisto produktais, į Šiaurės Korėją įneša ir užsienio filmų bei televizijos laidų įrašų. Paklaustas, koks daiktas Seongminui pats mieliausias, jis nei akimirkai nesudvejojęs atsakė, jog tai „DVD grotuvai“. Taip pat populiarūs ir kompaktinių diskų grotuvai (prastos kokybės vogtiems filmams žiūrėti) – daiktai, kurie neužima daug vietos ir kuriuos gana paprasta paslėpti nuo akylų pareigūnų. Laikraščių iš Kinijos ir Pietų Korėjos poreikis taip pat itin didelis – vien dėl to, kad jie žymiai įdomesni ir smagesni nei tie, kuriuos leidžia Šiaurės Korėjos valdžia. Be to, užsienio žiniasklaida žadina šalies žmones, ypač jaunus, kurie per metų metus dar neatbukinti nuolat brukamos ideologijos, propagandos ir nesukiršinti su išoriniu pasauliu.
Tie iš Pietų Korėjos atkeliavę DVD grotuvai labai veiksmingai prisidėjo prie Šiaurės Korėjos žmonių mąstymo pokyčių, sako pats Seongminas ir paaiškina, jog kino filmai ir televizijos laidos, kad ir kokie turinio prasme lėkšti jie bebūtų, drastiškai kontrastuoja su viskuo, ką kada nors vietiniai buvo girdėję apie išorinį pasaulį. Iš pradžių žmonės paprasčiausiai negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. „Buvau tiesiog šokiruotas“, - apie pirmąjį filmą, kurį matė, kalba Seongminas. Jame buvo pasakojama apie Pietų Korėjos vidurinės klasės gyvenimą – tokį prabangų lyginant su jo kasdienybe. Vaikinui pasirodė, jog kaimyninės šalies visuomenė žymiai turtingesnė ir pažangesnė nei jų. Savaime suprantama, pirmoji mintis, šovusi jam į galvą, buvo: greičiausiai tai Pietų Korėjos valdžios pasauliui brukama propaganda.
Pirmą kartą vaikino galvoje šmėstelėjo abejonė, jog galbūt už sienos žmonės iš tikrųjų gyvena šauniai, pastebėjus, jog jie praktiškai nekritikuoja Šiaurės Korėjos ir jos žmonių. Tiesą sakant, iš viso nemini. Šiaurės Korėjos oficialioji žiniasklaida nuolat trimituoja apie Pietų Korėjos nusikaltimus ir jai nurodinėjančius imperialistus iš Amerikos. „Tos laidos ir filmai iš Pietų Korėjos buvo apie kasdieninį gyvenimą. Tai nebuvo propaganda“, - sako Seongminas. Kad ir kas tai bebūtų, dėl šios paslaptingos priežasties, vaizdo medžiagos kontrabanda virto kažkuo daugiau nei nelegalus prekių įvežimas per sieną. Nors Seongminas tenorėjo užsidirbti pinigų, jis puikiai suprato, jog, pardavinėdamas DVD įrašus, vykdo ir politinį nusikaltimą. „Puikiai supratau, jog tai labai pavojinga“, - sako buvęs Šiaurės Korėjos gyventojas.
2007 metais Šiaurės Korėjoje pareigūnai ėmėsi naikinti juodąją rinką. Maždaug tuo metu Seongminas, jau suaugęs jaunas vyras, suprato, koks cirkas iš tikrųjų vyksta jo šalyje, prisidengiant ideologiniu tyrumu ir patoso pilnais pareiškimais apie tobulą gyvenimą. Vyras kalba apie begėdišką korupciją, valdžios vyrų vykdomą paprastų žmonių išnaudojimą, papirkinėjimus ir apgavystes. Žurnalistui atkreipus dėmesį į ironiją, jog jis pats, veikdamas prieš įstatymus ir papirkinėdamas bei siūlydamas kyšius, elgiasi taip pat, Seongminas linktelėjo galvą. Vyras teigia prisikankinęs tiek, jog gali drąsiai pareikšti – šalies problemos žymiai gilesnės nei iš pirmo žvilgsnio gana nekaltas fasadas (kyšio atvirai prašantys valdininkai). „Žmones sugadino pati sistema“, - konstatuoja vyras.
„Nusprendžiau palikti Šiaurės Korėją, nes nebemačiau ateities šioje sistemoje“, - apie dieną, kai pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigoje nusprendė išvykti (buvo vos peržengęs 20 metų ribą), pasakoja Seongminas. Jis pažeidė įstatymą, draudžiantį Šiaurės Korėjos piliečiams išvykti iš šalies. „Tikrai nebuvau laimingas. Galiu palyginti savo gyvenimą ten ir tai, kaip gyvenu Kinijoje“, - akivaizdų skirtumą įvardija jaunas vyras. Nors Kinijos teritorija, esanti prie sienos su Šiaurės Korėja, tikrai nėra turtinga ir kaip naktis ir diena skiriasi nuo klestinčio Pekino ar Šanchajaus, Seongminui tai buvo naujas pasaulis. Ir ne tik vertinant materialiais standartais. „Man atrodė, kad Kinija tai rojus – vien dėl laisvės“, - šypsosi jaunas drąsuolis.
Kaip ir dauguma pabėgėlių, Seongminas neatskleidžia, kaip jam pavyko ištrūkti iš šalies ir galiausiai nukakti iki Pietų Korėjos – jis nenori išduoti kelių ir būdų, kuriais naudosis dar daug jo likimo draugų. Kad ir kaip ten bebūtų, iš pradžių tenka įveikti tiktą kliūčių ruožą Kinijoje, kurios policijos pareigūnams nurodyta kuo skubiau sulaikyti ir grąžinti pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos. Gimtinėje jų laukia kalėjimas iki gyvos galvos ar net mirties bausmė. Net ir sėkmingai pasprukusiems asmenims gali tekti kelis mėnesius keliauti po pačią Kiniją – liūdniausia tai, jog jie pasmerkiami niekada gyvenime nebepamatyti savo šeimos ir artimųjų.
Nors Seongminas ir patyrė itin žiaurų pareigūnų elgesį, jis iš šalies bėgo ne dėl to, kad jo šeima atsidūrė darbo stovykloje, ne todėl, kad nuolat kentė badą ir ne dėl ideologinių priežasčių. Tokius pasiteisinimus iš pabėgėlių dažniausiai girdi žurnalistai iš Amerikos, tačiau Seongmino istorija ne tokia. Jo tikslas buvo žymiai proziškesnis. Jis buvo smulkus verslininkas – taip, turėjo nelegalų verslą, tačiau Šiaurės Korėjoje kitokio ir būti negali, norėjo ramiai prekiauti ir susikurti kuklų, tačiau orų gyvenimą. Pabėgo, nes puikiai žinojo, jog Šiaurės Korėjoje tai neįmanoma, o kitur, kaip paaiškėjo iš DVD įrašų, tai normalu.
Pasakojimas, kaip ir kodėl Seongminas nusprendė bėgti iš Šiaurės Korėjos, gal ir nėra itin įdomus, tačiau būtent dėl to jis ir tampa toks svarbus ir vertingas. Ir dargi labai pavojingas Šiaurės Korėjos valdžiai. Tokie jauni ir drąsūs žmonės kaip Seongminas jau žino, ką reiškia sotus ir orus gyvenimas, todėl padarys viską, kad tai gautų.
Seongminas teigia norįs įstoti į koledžą Amerikoje ir sužinoti daugiau apie JAV, taip pat yra pasiryžęs padėti amerikiečiams sužinoti daugiau apie jo gimtinę ir suvokti, kodėl jis išvyko. Jaunas vyras puikiai žino, kaip amerikiečius domina Šiaurės Korėja, ir sako dažnai sulaukiantys klausimų, kai tik paaiškėja, iš kur atvykęs.
„Žmonės pasakojimus apie Šiaurės Korėją priima labai rimtai. Tačiau tai, kaip ją įsivaizduoja amerikiečiai, tėra pusė tikrojo vaizdo. Kita pusė – pokyčiai“, - teigia Seongminas. Tylūs, nedrąsūs pokyčiai, kuriuos jis jautė pasienio provincijoje – po truputį kinta žmonių mąstymas, norai, santykis su valstybe. Jau kelis dešimtmečius JAV prognozuoja, jog vieną dieną Šiaurės Korėjos žmonės sukils ir ims reikalauti laisvės bei demokratijos.
Seongminas sako, jog iš tikrųjų žmonės elgiasi šiek tiek kitaip. „Žmonės paprasčiausiai vis labiau kliaujasi savimi“, - nusišypso naują gyvenimą už gimtinės ribų pradėjęs korėjietis.