Pateikiame visą D. Fumo straipsnį, publikuotą CNN tinklalapyje:
„Kova prieš tironiją už laisvę yra kova su užmarštimi“, – rašė garsus čekų rašytojas Milanas Kundera. Rusijoje laimėjo užmarštis.
Šios žaidynės prasidėjo su Rusijos istorijos vaidinimu, kuris nugramzdino į užmarštį komunistų nusikaltimus – nebeliko raudonojo teroro, gulagų, bado Ukrainoje, Katynės žudynių.
Rusija atsisako pripažinti praeitį. Po trumpo, dalinio atsivėrimo dešimtą dešimtmetį ji uždarė savo archyvus istorikams.
Boriso Jelcino valdymo metu iškilę keli paminklai nebeprižiūrimi, apleisti, jau svyruoja. Likusios gyvos aukos nesulaukė kompensacijų, pripažinimo. Liūdna nesąžiningumo istorija puikiai aprašyta Davido Satterio studijoje „Tai buvo seniai ir apskritai to niekada nebuvo“.
Rusijos žmonės nespaudžia savo valdžios pasekti Vokietijos pavyzdžiu, kur nacių nusikaltimai pripažinti, įamžinti, dėl jų gailimasi. Sovietinių laikų komunistų nusikaltimai pakenkė milijonams, tačiau nusikaltėliai ir jų bendrininkai su savo vaikais nenori pripažinti tiesos ir tikrai nenori prisiimti atsakomybės.
Rusijos gynėjas galėtų paklausti: „O kaip vergovė?“ Klausimas teisingas. Amerikos prezidentai, pradedant Abrahamu Lincolnu, baigiant George‘u W. Bushu ir Baracku Obama, pripažino vergovę nusikaltimu ir ne kartą už jį atsiprašė. Amerikiečiai daug kovojo, kad panaikintų vergovę, kovą laimėjo 180 000 buvusių vergų ir laisvų juodaodžių bei kiti vergovės priešininkai. Jų nustatyta nauja tvarka galioja iki šiol.
Sočio olimpinių žaidynių atidaryme buvo ne tik ignoruojama istorija, įvyko kur kas blogiau – buvo pagarbinta Stalino era. Tai prilygo Vokietijos istoriniam vaidinimui, kuriame buvo teigiama, kad svarbiausi ketvirto ir penkto dešimtmečio įvykiai buvo greitkelių nutiesimas ir reaktyvinių variklių išradimas. Tai sukrečia, neturėtume prarasti gebėjimo būti sukrėstiems sukrečiančių dalykų.
Praeitis pamiršimas tolygu ateities išdavystei. Kadangi Rusija neįvykdė teisingumo senajam komunistų valdžios aparatui dešimtą dešimtmetį, ji leido tam pačiam aparatui ateiti į valdžią 2000-aisiais. Gulago ir slaptosios milicijos pareigūnai nebuvo demaskuoti, o šiandien buvę Gulago pareigūnai ir buvę slaptieji milicininkai vėl kontroliuoja Rusijos valdžią ir didžiąją dalį Rusijos turtų.
Vladimiras Putinas yra valdžioje nuo 2000-ųjų, nuo tada nė karto nebuvo atvirų, teisėtų rinkimų. Šiuo metu Rusijos žiniasklaida labiau suvaržyta nei prieš 20 metų. Nuo 1991 m. nužudyta daugiau nei 300 žurnalistų, tarp jų – buvęs Rusijos „Forbes“ redaktorius amerikietis Paulas Klebnikovas.
Regioninė valdžia kontroliuojama iš centro – prezidento paskyrimais. Piliečių balsas sprendžiant jų pačių reikalus menkas. Atsinaujino ir vis stiprėja persekiojimai, suėmimai dėl politinių nuomonių nesutapimo.
Praturtėję B. Jelcino laikais arba turėjo susitaikyti su V. Putino ratu, arba neteko turto, arba atsidūrė už grotų.
Eilinių rusų pragyvenimo lygis tebėra apgailėtinai žemas. Komunistų padarytų nusikaltimų aplinkosaugai padarinių nė nepradėta likviduoti. Pensininkai skursta, sveikatos apsaugos būklė visur, išskyrus šalies sostinę, yra apgailėtina.
O valdžia tęsia senąją politiką – baugina mažesniąsias kaimynes, o didesniąsias nuverčia.
Neramumai Ukrainoje padalino šios šalies gyventojus į tuos, kurie nori vienytis su Europa, ir į tuos, kurie remia Maskvos palaikomą autoritarinę valdžią. Visur, kur klesti autoritarizmas, pradedant Venesuela, baigiant Iranu, yra prisidėjusi Rusijos ranka. Rusija netgi padarė atpirkimo ožiu seksualines mažumas – homoseksualus ir lesbietes, kurių teisė į žodžio laisvę dabar vadinama valstybiniu nusikaltimu.
Tiesos apie Rusijos istoriją nepakaktų klaidoms atitaisyti. Bet kol tiesa neigiama ir slepiama, negali prasidėti atitaisymai, o Rusijos ateitis, kaip ir dabartis, bus užteršta slepiamos, neapgedėtos, neišpirktos praeities kūnų.