Antradienį Maskvoje susitiko Rusijos ir Ukrainos prezidentai – ta proga „Carnegie Moscow Centre“ vadovas Dmitrijus Treninas detaliai apžvelgia Rusijos strategiją kaimynės pietuose atžvilgiu.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kalbant apie tarptautinius santykius, vienintelis svarbus dalykas yra konkurencija, o ji vis intensyvėja. Rusijos prezidento požiūris į Ukrainą tą tendenciją kuo puikiausiai ir iliustruoja.
Tą patį V. Putinas pakartojo ir praeitą savaitę parlamente skaitydamas metinį pranešimą. Pagrindiniai konkurentai – „stambūs geopolitiniai dariniai“: JAV, Kinija ir Europa, nors pastaroji kol kas dar nelaikoma visaverte strategine žaidėja.
Šiame kontekste Maskva yra viena iš tų nedaugelio nepriklausomų veikėjų. Norėdama dar veiksmingiau varžytis, Rusija privalo didinti savo galią, o tai galima padaryti Eurazijoje kuriant ekonominę, politinę ir karinę sąjungą.
Rusija, kaip teigia pats V. Putinas, nėra vien tik strateginis vienetas. Ji didžiuojasi atskira civilizacija, kuria dalijasi su dar keliomis šalimis – konkrečiai Ukraina ir Baltarusija. Civilizacija ir krikščioniška, ir europietiška, tačiau ne paprasta Vakarų Europos ar Europos Sąjungos tąsa. Narystė Rusijos nedomina – domina tik lygiavertis vaidmuo.
Ilgametės sąjungininkės
Pasaulinė finansų krizė paragino V. Putiną vėl imtis taip ilgai atidėlioto Eurazijos ekonominės integracijos projekto.
2009 metais Maskva pradėjo aktyviai su Baltarusija ir Kazachstanu vystyti Muitų sąjungos projektą. 2012 metais šie užmojai pastebimai pasistūmėjo į priekį – minėtosios trys valstybės buvo apjungtos į bendrą ekonominę erdvę. Sekantis tikslas – 2015 metais inauguruoti Eurazijos ekonominę sąjungą.
Dvi buvusios Sovietų sąjungos šalys – Armėnija ir Kirgizija – jau išsakė pageidavimą prisijungti prie Eurazijos integracijos proceso. Tačiau jos, šiuo atveju, tėra smulkmė. Viskas pasikeistų ir projektui suteiktų to svarbaus politinio ir ekonominio svorio tik tuo atveju, jeigu prisijungtų Ukraina – 46 mln. gyventojų turinti antroji pagal dydį regiono ekonomika (po Rusijos). To V. Putinas ir siekia.
Priešingai paplitusiam įsitikinimui, V. Putinas pradėjo ne nuo sankcijų. Jis Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pateikė ne vieną itin viliojantį pasiūlymą: pastebimai mažesnes dujų kainas, didelio masto bendradarbiavimo projektus pramonės srityje, nesikandžiojančias paskolas.
Tokiu elgesiu Rusijos prezidentas metė dviejų buvusių sovietų šalių sielų giminystės kortą – juk negali dvi slavų tautos, ištikimos krikščionių ortodoksų bažnyčiai, būti priešingose barikadų pusėse. Aišku, buvo netiesiogiai primintas ir ukrainiečių vaidmuo Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos istorijoje.
Trumpiau tariant, V. Putinas Ukrainai pasiūlė ir „vėl sumesti skudurus“.
Rusijos prezidento nelaimei, tokios perspektyvos Ukrainos elito nedomina – jie didžiausią dėmesį išskirtinai skiria valstybiniam projektui, kuriame Ukraina vaizduojama kaip nuo Rusijos nepriklausoma šalis.
V. Janukovyčius ir jo ministras pirmininkas Mykola Azarovas – bei už jų nugarų besislepiantys Ukrainos magnatai – visai norėtų palaikyti prekybinius saitus su Rusija, ypač turint omenyje faktą, jog Ukrainos eksportas jokios alternatyvios rinkos ir neturi. Tik apie integraciją girdėti jie nenori, nes tokiu atveju tektų atsisakyti valdžios – būtų nušalinti.
Valdančioji Ukrainos „Regionų partija“ palankiausiai vertintų status quo. Tačiau populiarioji dauguma ir opozicija reikalauja kryptingo judėjimo ES pusėn.
Taigi Kijevas pasiskelbė apie planus pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir sutvirtinti laisvosios prekybos su ES susitarimą, bet tuo pačiu panoro išsaugoti palankias prekybos su Rusija sąlygas.
Rusijos koziris
Matydamas, jog Kijevas vienu metu norėtų patogiai įsitaisyti ant dviejų kėdžių, V. Putinas davė aiškiai suprasti – Ukraina privalo rinktis. Rusijos vadovas taip nusprendė parodyti, kaip brangiai Ukrainai gali kainuoti flirtas su Vakarais.
Rusijos sveikatos inspektoriams staiga pradėjo neįtikti Ukrainoje gaminami saldainiai, Rusijos muitinės pareigūnai sulėtino srautą pasienyje, o Rusijos energetikos gigantas „Gazprom“ prisiminė Ukrainos „Naftogaz“ apie pastarosios turimą didelę skolą.
Visi minėtieji netikėtumai tebuvo tik šūviai į orą, primenantys, jog Rusija ketina visomis išgalėmis ginti savo ekonominius interesus, jeigu tik Ukraina panaikins visus prekybos su ES barjerus. Pirminis tokių perspėjimų tikslas buvo priversti Ukrainos valdžią atsitokėti, kiek ji praras Rytus išmainiusi į Vakarus.
V. Janukovyčiaus sprendimas lapkritį sustabdyti derybas su ES įrodė Maskvos taktikos efektyvumą. Tačiau masiniai protestai Kijeve – vadinamas Euromaidanas – reikalus pasuko priešinga linkme.
Maskva pyksta ant Europos Sąjungos dėl oficialaus kišimosi į Ukrainos reikalus – Rusija vis dar įsivaizduoja, jog ten jos žaidimų aikštelė. Kad ir kaip ten bebūtų, Briuselis, didžiuliam Maskvos apmaudui, rankų nenuleidžia ir trauktis neketina.
Jeigu V. Janukovyčius priims V. Putino žaidimo taisykles, Maskvai teks išleisti milijardus dolerių išperkant Ukrainą ir palaikant ne itin pelningų pramonės šakų gyvybines funkcijas. Kijevas gautų privilegijuotą poziciją Eurazijos sąjungoje – bent jau veto teisę tai tikrai.
Euromaidanas pademonstravo, jog, kad ir kiek sumokėti būtų pasiruošusi Rusija, Ukrainos žmonės ir toliau ieškos būdų, kaip ištrūkti iš Kremliaus įtakos zonos.
Ukrainos integracija – tokia, kokia turi būti, o ne ta, apie kurią dieną naktį svajoja V. Putinas – Rusijai tarsi peilis po kaklu.
Kita vertus, jeigu Europos Sąjunga padėtų Ukrainai tapti modernesne šalimi – tai kainuotų brangiai ne tik pačiai Ukrainai, bet ir ES – Rusijai irgi būtų naudos.
Maskva gautų lengvai prognozuojamą kaimynę ir dar patrauklesnę galimybę vystyti verslą – ir nereiktų mokėti nei vieno rublio iš savo kišenės. V. Putino asmeninis pralaimėjimas būtų ilgalaikė pergalė visai Rusijai.