Pateikiame visą jo straipsnį:
Dmitrijaus Kiseliovo paskyrimas nepalieka erdvės jokiems konspiraciniams žaidimams tema, ar naujas vadovas tęs Svetlanos Mironiuk darbus, ar veiklos kursas pradės greitai keistis.
„RIA Novosti“ reforma aiškiai parodo, jog pirmasis „trečiosios kadencijos“ etapas sėkmingai baigtas.
„Naujoji dauguma“ suformuota, svarių pergalių pasiekta (Snowdenas, Sirija, Ukraina), trečiosios kadencijos opozicija nutildyta. Rusijos kultūros ministras tiesiai šviesiai pareiškė: europietiškos vertybės neegzistuoja, tai tėra vakarietiška propaganda. Visi Rusijos valdžios sistemos elementai aiškiai parodė, ką mano apie Europos Sąjungą ir vadinamąjį Sonderweg – ypatingą kelią.
Jau žinome, kaip atrodys sistemos kadrų kontrolė trečiosios kadencijos metais. V. Volodino naudojami „filtrai“ ir tinkamos nomenklatūros rengimo sistema (vertėtų prisiminti lapkritį darytą interviu su Rusijos prezidento administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu) nubrėžia labai aiškius orientyrus.
Nederėtų abejoti, jog valdžios nurodymas perimti Aukštosios ekonomikos mokyklos valdymą nėra atsitiktinis. Mokykla, kaip ir „RIA Novosti“, bus deramai apdorota.
Žiniasklaidos priemonių, turinčių kokią nors savą auditoriją, pertvarka taip pat aktyviai vyksta. Ką tik „Gazprom-media“ įsigijo „ProfMedia“. Kuriami du gigantiški žiniasklaidos holdingai, pavaldūs tai pačiai turinio kontrolės sistemai.
Daugelis mano, kad „RIA Novosti“ pirmtakės APN įsteigimas buvo sugrįžimas prie sovietinio sąstingio formato. Bei iš anksto žlugimui pasmerkta idėja. Ir didelė klaida. Putinizmas šiandien ne tik save suvokia kaip savotišką Kominterno (tarptautinės komunistų partijos organizacijos) geriausiais jo gyvavimo metais tąsą, bet ir tokiam įsitikinimui turi gana tvirtą pagrindą.
Labai įdomios aplinkybės: „RIA Novosti“ reformos paskelbimo išvakarėse iš karto trijuose leidiniuose („Ekspert“, RBK, „Izvestija“) buvo išspausdintas akademiko ir politologo iš Suomijos Johano Bäckmano pasisakymas apie Vladimiro Putino kaip pasaulio lyderio unikalumą, apie tai, jog Rusijos prezidentas – laisvojo pasaulio lyderis, skelbia colta.ru.
Rusijos politiką gerai išmanantieji tokius žodžius interpretuoja kaip Europos marginalo ir keistuolio kliedesius. Tačiau tai jokie ne keistuolio kliedesiai. V. Putino režimas per pastaruosius dešimt metų įgyvendino pakankamai nemažai rimtų pokyčių visos Europos valdžios sistemoje.
Jis ne tik papirko buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį ir buvusį Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconi, bet ir į putinizmo orbitą įsuko ir dešimtis tikrų intelektualų – tiek per Jakunino „Civilizacijų dialogą“, tiek per Valdajaus klubą.
Propagandiniame leidinyje „Russia Today“ ir iki Dmitrijaus Kiseliovo dirbo šimtai perėjūnų. Valdant D. Kiseliovui, jų bus dar daugiau. Rusijoje šiuo metu darbintis aplinkybės itin palankios – graibstomi ne tik medikai, bet ir profesoriai iš Europos nuolat sulaukia pasiūlymų dirbti Rusijos valstybiniuose universitetuose, kurie šiuo metu finansavimo stygiumi tikrai nesiskundžia.
Tie, kam tenka bendrauti su įvairių Europos ir trečiojo pasaulio šalių gyventojais, turinčiais rimtų ekonominių bėdų, puikiai žino – šie visuomenės sluoksniai apie V. Putiną turi susidarę labai palankią nuomonę. „Tas jūsų Putinas – tikras šaunuolis“, - sako jie. Jų logika labai primityvi: ekonominių ir socialinių problemų vis tiek išspręsti nepavyks, o elgtis drąsiai ir spjauti tiesiai į veidą „pasaulio galingiesiems“ (JAV valstybės departamentui, „Rothschild“ įtakingiesiems, finansiniam kapitalizmui ir taip toliau – galima būtų vardinti ir vardinti) gali tik V. Putinas.
Klaidingas įsitikinimas grįstas tuo, jog V. Putinas esą planuoja nuleisti „geležinę uždangą“ – kažką panašaus į Berlyno sieną – ir pavaišinti visus dar viena izoliacijos politikos porcija. Viskas priešingai: V. Putinas iš tikrųjų rengia naują Kominterno stiliaus politikos bangą. Apie jokią izoliaciją negali būti nei kalbos – kalbame apie maksimalią jį supančio pasaulio putinizaciją. Kaip ir praeitais Kominterno laikais – laukia sunkus sistemingas darbas su prijaučiančiais intelektualais bei politikais dėl bendro tikslo. Sunkiai teks dirbti ir užsienio žvalgybai.
V. Putinas rengiasi rimtam spurtui. Tai, iš ko 2013 metais juokiamės kaip iš taiklių pokštų – prisiminkite „Forbes“ žurnalistų pajuokavimą „Putinas – pats įtakingiausias lyderis pasaulyje“ arba V. Putino nominavimą Nobelio taikos premijai – iš tikrųjų su juoku neturi nieko bendro.
Šis ironiškas scenarijus plėtojasi tiesiai prieš mūsų akis: pasaulinė krizė, JAV politinio kurso pokyčiai, Europos biurokratinio aparato silpnybės, besikeičianti pasaulio politinė ir istorinė struktūra. Visi šie ką tik išvardyti veiksniai tam tikra prasme V. Putinui yra labai naudingi. Jo autoritetas išaugo – bet tik todėl, kad kitų sumenko (dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių).
Kalbant apie „RIA Novosti“ pertvarką, kaip kad kadaise buvo su APN, derėtų prisiminti ir sovietų KGB. Jo žmonės esą buvo labai prastai pasirengę pokyčiams, per naktį tapo korumpuoti ir pardavė Tarybų Sąjungą mainais už galimybę gyventi laisvame pasaulyje. Dabar aiškėja, jog iš tikrųjų buvo ne visai taip. Jie blogai dirbo visą antrąją Tarybų Sąjungos egzistavimo pusę. Bet tai nereiškia, jog buvo prastai pasirengę kovai su pasaulio hegemonija kitomis aplinkybėmis. Pajutę pinigų – finansinio kapitalizmo – skonį, jie aiškiai pademonstravo, jog pasirengę tikrai puikiai. Jie – ciniški makiavelistai, kuriems ne tik „europietiškos vertybės“ atrodo „amerikiečių propaganda“, bet ir bet kuri kita vertybė tėra šantažo, apgaulės ir propagandos įrankis.
Trumpiau tariant, naujas buvusios „RIA Novosti“ vadovas ir yra chrestomatinis tokio nemirtingo čekisto bendrąja prasme pavyzdys. Svarbu pažymėti: jo išpažįstamas čekizmas nebėra tikslingai užmaskuota sovietinė senamadiškos politologijos sąvoka, kuri buvo būdinga Helsinkio sutarties laikams. Ši makevializmo forma nepasiduoda jokiai socializmu paremtai analizei. Tai visiškai naujas fenomenas, susijęs ne su praeities restauracija, o su naujos struktūros kūryba.
Įvykiai Ukrainoje aiškiai parodo, jog Europos valdžios struktūros visai nesupranta, kas vyksta.
Jos taip pat bando save įtikinti, jog trečiosios kadencijos putinizmas – kažkas panašaus į Kiniją. Arba Azerbaidžaną. Kitaip tariant, autokratinis režimas, tyliai ramiai besirūpinantis tik savimi. Toks, su kuriuo ir toliau bus galima „Caterpillar“ greiderius mainyti į iškastinį kurą, kartais nepiktai paauklėjant „dėl žmogaus teisių pažeidimų“.
Ekonominis eurozonos svoris žymiai didesnis nei Eurazijos. Ir tokia padėtis suteikia europiečiams apgaulingą saugumo jausmą. Jie dar neapsidairė aplink ir nesupranta, jog „naujasis Kominternas“ įsirangęs ne už kokios nors Berlyno sienos, o praktiškai jų kieme.