Vienas pagrindinių Europos Sąjungos pasiekimų buvo plėtra į Rytus. 2004 metais prie vieningos Europos prisijungusios aštuonios šalys pademonstravo stulbinančios sėkmės istorijų pavydžius.

Tačiau šis triumfas pasiektas ypatingomis aplinkybėmis – tada europiečiai siūlė pilnavertę narystę, Rytų Europos šalys nuoširdžiai norėjo prisijungti prie Vakarų, o jų vadovybė ir tautos suprato nepaprastų reformų būtinybę, pažymi E. Lucasas.

Šešios „Rytų partnerystės“ šalys (Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldavija ir Ukraina) tuo pasigirti negali.

Straipsnio autorius išskiria tris bendrus veiksnius, neprisidedančius prie šių šalių pasistūmėjimo link Europos Sąjungos: šių šalių gebėjimas įgyvendinti gilias reformas tolygus nuliui, Europa nenori paversti jų pilnateisėmis narėmis, o Kremlius trokšta išlaikyti jas savo orbitoje.

Edwardas Lucasas
E. Lucasas rašo, jog visa tai lėmė katastrofą: europiečiai nieko nepasiekė Baltarusijoje, Azerbaidžanas nori paprastesnio vizų režimo su ES, tačiau nėra pasirengęs reformoms, Armėnija bandė suartėti, bet Kremlius ją sudrausmino, o Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius Vilniuje vykusio viršūnių susitikimo išvakarėse iš Rusijos sulaukė pasiūlymo, kuriam atsispirti tiesiog nepajėgė.

Pamažu aiškėja V. Janukovičiui pateikto pasiūlymo detalės. Sprendžiant pagal viską, jis numato skubų kreditą Ukrainai be griežtų sąlygų (kitaip nei Tarptautinio valiutos fondo finansinė parama) ir pigias dujas.

„Tai meduoliai Kijevui už tai, kad atsisakė suartėti su Europos Sąjunga, bet ir be botago neapsieita, - tvirtina straipsnio autorius. - Ukraina silpna prieš Rusijos ekonomines sankcijas, o Maskva visą eilę sankcijų jau įvedė. Savo vaidmenį atliko ir asmeninis V. Janukovičiaus saugumas – jis siaubingai bijo būti nunuodytas ir visur važinėja lydimas degustatorių ir liokajų svitos, vertos Bizantijos imperatoriškojo dvaro“.

„ES su tuo rungtis negali, - pripažįsta E. Lucasas, - nes ji negrasina ir kyšių neduoda“. Vietoj to Europa gali pasiūlyti Ukrainai laisvą prekybą ir supaprastintą vizų gavimą.

„Pasvėręs abiejų pusių pasiūlymus Ukrainos lyderis pasirinko tą, kuris numato daugiau valdžios ir pinigų – Kremliaus“, - konstatuoja publicistas.

Šis sprendimas sukėlė ES pareigūnų sumišimą. Jie nesupranta tokių žmonių kaip V. Janukovičius ir jų barbariško požiūrio į politiką.

„Nesupranta jie ir Rusijos, - toliau tęsia straipsnio autorius. - Jie pamiršo pagrindinę Rusijos užsienio politikos nuostatą – kad jaustųsi saugi, Maskvai būtina geopolitinė buferinė zona, sudaryta iš ekonomiškai silpnų ir politiškai palenkiamų šalių“.

Europos Sąjungos nesėkmė Ukrainoje – tai akibrokštas, kadangi nuo šios valstybės ateities priklauso visos posovietinės erdvės likimas, teigiama publikacijoje.

„Jeigu Ukraina pasirinks euro-atlantinę kryptį, tai V. Putino ir jo satrapijų režimui ateis galas. Didelės, pramoninės ir stačiatikių religiją išpažįstančios buvusios Sovietų Sąjungos šalies politinė, ekonominė ir kultūrinė sėkmė taps pačiu suprantamiausiu signalu rusams, kad jų vagiantys, banditaujantys ir meluojantys vadovai ne rūpinasi šalies didingumu, o stabdo jos plėtrą“, - įsitikinęs E. Lucasas.

„Geriausias būdas, kaip Europa ar Amerika galėtų padėti Ukrainai, o kartu ir Gruzijai bei Moldavijai – užimti kur kas griežtesnę poziciją santykiuose su Rusija. Atėjo metas parodyti V. Putinui, kad jo leidimas medžioti kaimyninėse Rusijos šalyse anuliuotas“, - ragina publicistas, tačiau tuo pat metu netiki šio varianto realumu. „Ilgai laukęs, dar palauk“, - liūdnai reziumuoja E. Lucasas.