Amsterdame vykusiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje IDFA įvyko režisieriaus Aleksandro Genteliovo juostos „Putin‘s Games“ (Putino žaidimai) premjera. Juostos prodiuserė – Simone Baumann iš Vokietijos.
Dokumentinė juosta „Putino žaidimai“ režisieriaus buvo sugalvota kaip farsas – filmas apie žiemos olimpines žaidynes, vykstančias Rusijos mieste, kuriame niekada nebūna sniego, rašo svoboda.org. Po kelerius metus trukusių nelengvų darbų, ši juosta pagaliau baigta: nors joje ir netrūksta humoro, tragizmo žymiai daugiau. Dar tebekuriant filmą, „Putino žaidimų“ prodiuserei S. Baumann buvo siūloma didžiulė pinigų suma, kad ji tik projektą parduotų. Juostos prodiuserę kalbino žurnalistė Sofija Korijenko.
– Aš, jeigu nuoširdžiai, tiktai nežinau, kas už to slepiasi. Mes pristatinėjome filmą, kiek pamenu, čia, Amsterdame, 2008 metais. Vėliau radome partnerių, pinigų – kol pradėjome filmuoti, viskas kaip reikiant užsitęsė. Antra vieša reklamos akcija vyko praėjusių metų pavasarį Kanuose. Ten mums pasisekė, buvome pripažinti geriausiu projektu, visi apie mus rašė. Informacija pasiekė ir Rusiją.
Į mus kreipėsi įvairūs žmonės – nuo olimpinio komiteto iki neaiškių televizijos kanalų: nepažįstami žmonės per mano pažįstamus Maskvoje pradėjo kaulyti pristatomojo filmuko, naudotos medžiagas ar net viso filmo. Mane nustebino, nes projektas – tiek jo režisierius, tiek prodiuseris – juk ne rusų, pinigai visai ne rusų. Be to, juk aš niekam neprivalau jo rodyti, kol filmas dar nebaigtas. Aišku, niekam nieko ir nerodžiau, nes Vakaruose nepriimtina, kai kas nors kreipiasi ir sako: „Na, ką ten nufilmavai? Parodyk!“. Vėliau per mano pažįstamus pradėjo piršti mintį – o, dokumentinis filmas, tu tiek daug dirbi, o pinigai nedideli, o juk toks projektas, toks susidomėjimas, tad kodėl tau jo nepardavus. O jeigu tavo juostos biudžetą padvigubintume? Nenorėjau apie tai net kalbėti. Tada man paskambino ir paklausė tiesiai šviesiai: „Tu bent sumą įvardyk!“.
– Kas taip pasakė?
– Bet jūs nepaklausėte, kas už jų stovi?
– Ne, nes man nebuvo labai įdomu. Todėl, kad buvau beveik įsižeidusi, kad manęs klausinėja tokių dalykų. Visi žino, jog tokių dalykų neaptarinėsiu.
– Taip, bet juk įdomu būtent dokumentinio kino požiūriu. Juk filmas apie korupciją, o, mano manymu, tai aukščiau korupcijos – kai bando nupirkti patį filmą.
– Iš vienos pusės, nustebino, kad į mane kreipėsi tokiu klausimu, tačiau, iš kitos pusės, visai nenustebau. Daug laiko praleidžiu Rusijoje, mane tiesiog siutina įsitikinimas, jog viską galima nupirkti, kad žmonėms tai atrodo normalu, net nesusimąstoma, siūlant pinigus ar prašant pinigų už vienas ar kitas paslaugas. Be to, žinau, jog būta atvejų, kai pirko ir vakarietiškus dokumentinius filmus.
– O galėtume pateikti pavyzdį?
– Mano kolega, prodiuseris iš Vokietijos, kūrė pilnametražį filmą. Prie jo priėjo nežinomas platintojas iš Rusijos ir pasiūlė didelę sumą pinigų – kaip minimalią garantiją. Tada platintojas filmą išbraukė iš visų festivalių, niekam jo neparodė – buvo daug problemų. Filmas vadinosi „Rubliovka“, buvo kuriamas Rubliovkoje prieš 5-6 metus.
Bandymas perpirkti filmą kol kas buvo vienintelė spaudimo juostos „Putino žaidimai“ kūrėjams priemonė. Nei režisierius, nei prodiuserė jokių grasinimų nesulaukė. Kaip teigia S. Baumann, jie specialiai filmavo tik tuos rusų verslininkus, kurių verslas jau žlugęs. Juostoje pamatysime Rusijos oligarchą Valerijų Morozovą, kuris praeityje investavo į projektus Sočyje, kurie vėliau per naktį virto olimpiniais. V. Morozovas atskleidė visą schemą, papasakojo, kaip jam buvo grasinama. Dabar rusas gyvena Londone. S. Baumann teigia, jog ji ir režisierius A. Genteliovas puikiai suprato, jog prie vis dar naudojamų schemų kišti nagų nereikia – nereikia pasakoti nieko konkretaus, kokie valdininkai kur ir kiek ima. Kitas filmo herojus – Piotras Fedinas, verslininkas. XX a. paskutinį dešimtmetį jis Krasnaja Poliana įkūrė pirmąją žiemos turistinę bazę, įrengė keltuvą.
Pasakoja P. Fedinas: „Man pasakė, neva tai mes tave ekonomine prasme uždusinsim. Atsakiau: nebijau jokių ekonominių dusinimų, nes esu mažas, gebu prisitaikyti. Bet kai pasitelkiami administraciniai ištekliai, prašau man atleisti, esu bejėgis. Mokesčių inspekcija, visokie tikrintojai ir inspektoriai gali tiesiog ateiti ir tave „uždaryti“ – kas mums ir nutiko. Juk yra teismo nutarimas: uždarė bendrovę „Alpika Servis“, nes mes neatlikome komandinių personalo mokymų, kaip elgtis prasidėjus karui. Anekdotas! Kovojau gana ilgai, tačiau, priėmus naują olimpinių žaidynių įstatymą, oficialiai tapo akivaizdu, jog kovoti beprasmiška. Atima ir jokios kompensacijos. Žemę atima, ir net skundo pateikti negaliu, į teismą kreiptis irgi negaliu. Teismai – tik pagal užsakymą. Pasiskundei gubernatoriui – viskas, tu pralaimėjai. Štai ką man pasakė vicegubernatorius: „Klausyk, Chodorkovskis taip pat turėjo dokumentus, o kur jis dabar?“ (M. Chodorkovskiui tuomet dar nebuvo suteikta amnestija – DELFI) . Policininkai ką sakė: tu juk supranti, jog, jeigu ir toliau maištausi, tau pakiš narkotikų arba ginklų. Prie savo projektų dirbome 17 metų. Ateina megaprojektai, jie mažą verslą sunaikina, valstybė atima viską“.
P. Fedinas ir kiti ilgamečiai vietos verslininkai kartu su filmavimo komanda vyko prie objektų, kuriems vieta pasirinkta itin nesėkmingai. Dauguma statinių paprasčiausiai per sunkūs dirvai, apačioje pelkės – nesuvokiamo gilumo. Tramplinas pastatytas ant šlaito, kur dažnos purvo nuošliaužos. Daugiaaukščius pastatus mirtinai pavojinga statyti seisminiu požiūriu aktyviose teritorijose. Uostas pasirodė niekam nereikalingas ir merdėja, geležinkelį ir kelius per Mzymtu upę pakeitė jos vaga, upė dar gali pridaryti bėdų. Iškirsti unikalūs subtropiniai miškai. Dar dramatiškesni likimai žmonių, kurių namai paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Vienus kartu su šeima perkėlė į nedidelius butus, kitiems dar labiau nepasisekė. Visas kaimelis buvo pripažintas neteisėtomis statybomis ir be jokių kompensacijų nugriautas.
„Mes apžvelgiame situaciją, palietėme ne visus, bet tuos, kurių turėjome, ko paklausti. Filmo tema: kodėl Rusijai žiemos olimpinės žaidynės reikalingos būtent subtropinėje šalies teritorijoje? Koks tikslas? Kiek tai kainuoja pinigų, reikalauja jėgų, kokie padariniai?“ - tęsia S. Baumann.
– Kokia turėtų būti Vakarų šalių reakcija į šias olimpines žaidynes? Jūs laikotės pozicijos, jog jas reikėtų boikotuoti?
– Iš visko sprendžiant, tai buvo nupirkta vieta?
– Tegul ir nupirkta, tačiau jų reikalavimai, kiek olimpinės žaidynės turi kainuoti organizatoriams... Kaimelis, kurio gyventojai kreipėsi į Tarptautinį olimpinį komitetą – nei atsakymo, nei pasisveikinimo. Tarptautiniam olimpiniam komitetui nusispjaut, leiskite taip pasakyti, kokia kaina ten vyks tos žaidynės, ir tai supranta visas pasaulis. Buvo balsavimas Miunchene: ar nori Miuncheno gyventojai, kad miestas dalyvautų atrankoje dėl 2022 metų olimpinių žaidynių?
Beveik 60 proc. žmonių atsakė neigiamai. Žmonės supranta ir jau nebėra pasirengę dėl didelių ir brangių renginių, kurie iš esmės dažniausiai būna nuostolingi, aukoti savo patogumo, savo pinigų ir savo perspektyvų. Štai jums ir išvada. O kita išvada tokia: Sočis – šiandieninės Rusijos atspindys. Bet man tai antroje vietoje, tai tikrai nėra olimpinių žaidynių, konkrečiai Sočyje, problema – tai tik vienas iš pavyzdžių. Nuoširdžiai esu įsitikinusi, jog ne rusai tą korupciją sugalvojo. Jie paprasčiausiai vienoje kompanijoje su kitomis šalimis, kur korupcijai taip pat tenka garbinga vieta.
Jeigu žiūrovui iš Vakarų įdomios Tarptautinio olimpinio komiteto neetiško elgesio temos, žiūrovą iš Rusijos greičiausiai labiau neramina kai kas kita: ar olimpinės žaidynės nepasirodys esančios uždelsto veikimo bomba ne tik konkrečios vietovės ekologijai, bet ir visam Rusijos valstybės biudžetui?
Reikalas tas, jog visi dideli aplink Sočį esantys sporto objektai statyti Rusijos oligarchų ir jų bendrovių paėmus dideles paskolas iš Užsienio prekybos banko. Dažnai tų pinigų nepakanka, tenka prašyti ir papildomų paskolų. Ir tų pinigų jie niekada nebegrąžins. Ar šie projektai atsipirks, labai geras klausimas. Manau, jog tai taip pat labai didelė problema. Juk galiausiai už viską turės mokėti Rusijos valdžia.
Kaip teigia dar vienas šio dokumentinio filmo herojus, opozicionierius Borisas Nemcovas – Sočyje gimęs ataskaitos „Žiemos olimpinės žaidynės subtropikuose“ autorius – Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms skirtų statinių biudžetas siekia 50 mlrd. dolerių (126 mlrd. Lt). Kaip teigiama ataskaitoje, ši suma – didesnė nei visų iki tol vykusių (o jų būta 21) žiemos olimpinių žaidynių biudžetas kartu sudėjus.