Afganistano sostinėje jie atsakingi už saugumą nemažame rajone ties Kabulo upe, kur dar prieš kelerius metus dėl strategiškai patogių pozicijų vyko aršūs mūšiai tarp Talibano kariuomenės ir prieš religinius fundamentalistus kovojusių pajėgų.
"Išvykstame "violetiniu" maršrutu, susitinkame su policijos atstovais, patikriname, ar neužminuotas objektas buvusiame rusų komplekse, apžiūrime Karaliaus kapą, grįžtame "raudonuoju" arba pirmuoju alternatyviuoju maršrutu - ten purvynai padžiuvo ir kelias išvažiuojamas", - aiškina patruliui vadovausiantis leitenantas.
Trumpai primenamos taisyklės, kaip elgtis, pastebėjus įtariamą savižudį sprogdintoją, ką daryti, jeigu išpuolio nepavyko išvengti.
"O jūs, jeigu išgirsite šūvius, prisiplokit prie dugno, mes jus ištrauksime", - BNS ir Lietuvos televizijos korespondentus nuteikinėja patrulio vadas. Pamatę "civiliokų" veido išraiškas, kariai sukvatoja.
Po ketvirčio valandos suriaumoja visureigių "Landrover Defender" varikliai, ties bazės vartų barikadomis suklega užtaisomų kulkosvaidžių ir automatų užraktai, ir patrulis nulekia išdaužyta gatve.
Šalmai ir neperšaunamos liemenės - neišvengiama aprangos dalis. Saugumo padėtis Kabule permaininga. Skelbimų lenta bazėje tądien skelbė, jog pavojaus parengtis "geltona" - tai antroji stadija po aukščiausio, "raudono" parengties signalo. Skaičiuojama, kad Kabule rimtų incidentų neįvyko jau 17 dienų.
Į patrulį atvirtu visureigiu negalima leistis ir be apsauginių akinių bei šaliko, kurie skirti gintis nuo debesų dulkių.
Po keliolika minučių trukusio kratymosi visureigiai sustoja daugiabučių penkiaaukščių kieme. "Tikri Žirmūnai, net kiemų išplanavimas vienodas", - šauna mintis, stebint neabejotinai sovietinės okupacijos architektūrą. Tačiau pastatų būklė prasta - sienos išvarpytos kulkų, daugelis langų aptraukti plėvele ar užkalti lentomis. Kiemuose siaubingą dvoką skleidžia dvimetrinė šiukšlių krūva, čia pat ant ištiestų virvių džiūna skalbiniai.
Tarp namų stūkso sukalta pašiūrė, kurioje susėdę trys uniformuoti vyrai - policijos postas. Kol patrulio vadas klausinėja policininko, aplink visureigius susirenka vietinių minia - tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tokiu atveju mandagu šypsantis ir žiūrint į akis atsakyti "Salam", o rankos paspaudimas - ypatingas pagarbos ženklas.
"Labas, misteri, kaip gyveni", - išmoktą frazę angliškai vienas po kito kartoja vaikai. Jie prašo vandens, šokolado, pinigų. "Nieko neduok, jei neturi su savim sunkvežimio dovanų", - į ausį pataria patrulio karys. Anot jo, padovanojus niekniekį vienam vaikui, jų akimirksniu susibėgs kelios dešimtys, o tuomet tikrai ilgai sugaiši bandydamas ištrūkti iš tiesiamų rankyčių apsupties. Ir vaikai, ir vyrai, mielai pozuoja fotografijoms, ir ypač apsidžiaugia, jei skaitmeninių kamerų ekranuose jiems parodomas rezultatas. Tačiau moterų fotografuoti Afganistane vis dar nevalia.
Patrulio vadas pokalbyje su policijos posto viršininku dar kartą gauna patvirtinimą, jog netoliese namą statantiems afganams kelia nerimą paliktas konteineris. "Niekas nežino, iš kur jis atsirado, kam priklauso. Žmonės bijo, kad jis nebūtų užminuotas. Žinant, kad toje vietoje mes anksčiau radome dešimtis sprogmenų, įtarimai gali būti pagrįsti", - sako leitenantas.
Atsižvelgiant į būsimą užduotį, šį kartą ir patrulio vilkstinė ilgesnė - ne trys, kaip visada, o keturi visureigiai, vienas jų - dengtas, su šuns pėdsako emblema. Išminuotojas su savimi vežasi keturkojį "karį" - rudo plauko mišrūną Džeiką, kuris išmokytas užuosti sprogmenis ir ginklus.
Po kelių minučių visureigiai sustoja prie apgriautų pastatų, kuriuos britai vadina "rusų kompleksu". Dykvietėje tarp namų duobę pamatams kauptukais kasa keliolika afganų. Čia pat stūkso išdegęs ir sumaitotas sovietinio autobuso PAZ kėbulas, kulkų suvarpytos "Volgos" liekanos, senas artilerijos pabūklas ir didelis jūrinis konteineris. Džeikas laksto tarp geležų, kelissyk uosdamas apeina konteinerį.
"Panašu, viskas tvarkoj. Galim kirpti spyną", - nurodo patrulio vadas. Konteineris tuščias, jis užrakinamas nauja spyna, o raktas atiduodamas policininkui - jeigu atsirastų konteinerio savininkas.
Toliau patrulio maršrutas driekiasi per prekybininkų rajoną. Visureigiai skinasi kelią per minią, besibūriuojančią prie abipus kelio esančių prekybos palapinių virtinių.
"Labas, labas, ačiū, ačiū!", - patrulį sveikina dešimtys balsų, palydi draugiški rankos mostai, šypsenos. Kariai mojuoja atgal.
Visureigių vilkstinė kopia į kalną, kurio viršūnėje - viena labiausiai tiek vietos gyventojų, tiek užsieniečių lankomų vietų Kabule. Karališkosios šeimos mauzoliejuje, kuris paprastai vadinamas "Karaliaus kapu" ilsisi ir 1929-1933 metais valdžiusio, Afganistano kariuomenę sukūrusio ir kelius nutiesusio karaliaus Nadiro Shaho palaikai. Jo sūnus, paskutinis Afganistano karalius Mohammadas Zahiras Shahas buvo nuverstas 1972-siais. Tris dešimtmečius tremtyje pragyvenęs, dabar devintąją dešimtį skaičiuojantis Zahiras Shahas po talibų režimo nuvertimo, 2003 metais grįžo į Afganistaną. Šis jo simbolinis sugrįžimas padėjo konsoliduoti pokario šalies visuomenę ir politines jėgas.
Aukštai virš miesto iškilusio mauzoliejaus sienos nusėtos karo randų. Kupolas kiauras, vėjas brazdina atsilupusią skardą, sprogimų suvarpytos sienos. Pavasario saulėkaitoje nuobodžiauja keletas afganų karių, Pamatę britų patrulį, jie pagyvėja, ir nuo vado gauna dovanų naują spalvoto, vietos kalba tarptautinių pajėgų leidžiamo, laikraščio numerį. "Apsilankymas prie Karaliaus kapo turi ne karinę, o simbolinę prasmę - parodome, kad čia esame, kad gerbiame jų praeitį", - aiškina britų karininkas.
Dar pasikračius per duobes, iš dulkių debesų išryškėja britų stovyklavietės barikados. Po dvi valandas trukusio patruliavimo kariai skuba nusiprausti ir pailsėti. Dar po kelių valandų, prieš temstant, numatytas dar vienas patruliavimas, dabar jau kitu maršrutu.
"Viskas buvo sklandžiai", - atsisegdamas kūno šarvą sako visureigyje gretimais sėdėjęs karys.
Tą pačią dieną septyniolika parų taikdarius džiuginusi statistika vėl subjuro - per susišaudymą tarp dviejų grupuočių Kabulo priemiesčiuose nuo paklydusios kulkos žuvo vaikas.