Kiekvienas JAV pilietybės neturintis, tačiau į Ameriką vykstantis žmogus puikiai žino, kokia velniava laukia pasienyje. Pareigūnai įtariai vertina visus su akcentu kalbančius ar jų akiai neįprastą pavardę turinčius asmenis, elgiasi tarsi su teroristais, kol neįrodai, jog toks nesi.
Prieš mėnesį sužinojau dar kai ką – jie tiesiog negali pakęsti gitarų. Bent jau taip įtariu, nes kitos priežasties, kodėl manęs valandų valandas nepaleido, apieškojo visas įmanomas kūno ertmes, ir į šalį taip ir neįsileido, aš nesugalvoju. O tenorėjau pakeliauti po šalies pietus, gal surengti kelis nemokamus pasirodymus brazdindamas savo gitarą.
Planavau sekti savo muzikos dievukų – Johnny Casho, Elvio Presley ir Johno Lee Hookerio (visi jie daug keliavo, o vienintelis bagažas buvo – gitara ir narkotikai) – pavyzdžiu: keliauti per visus Amerikos pietus iki Vakarų pakrantės. Tada dar aplankyti tetą Alabamoje, apsistoti keliuose moteliuose kur nors Misisipės deltoje, įrašyti savo muzikos. Taip pat elektroniniu paštu susirašiau su keliais barais, tikėdamasis, jog pakeliui turėsiu progų kur nors gyvai pagroti – tikrai maniau, jog JAV valdžiai toks variantas tiks.
Šalies valstybės departamento svetainėje internete skelbiama, jog į Ameriką be vizos gali atvykti jauni neprofesionalai, užsiimantys „muzikine, sporto ar kita veikla, dalyvaujantys tokio pobūdžio renginiuose, kur jiems už dalyvavimą nemokama“.
Taigi kelionę planavau visai nesukdamas galvos dėl biurokratinių reikalų. Prieš patraukdamas į pietus, Kalifornijoje turėjau susitikti su savo mergina. Aš gyvenu Londone, mano mylimoji – Konstancoje, Vokietijoje, todėl į Ameriką atskridome atskirai, ketinome susitikti Los Andžele.
Viskas ėjosi kaip per sviestą, kol neatsidūriau Mineapolyje, ten turėjau persėsti į kitą lėktuvą, tačiau prieš tai – pasienio patikra ir oficialus kojos įkėlimas į Laisvės žemę. Pareigūnas apžiūrėjo mano pasą, užmetė akį į gitarą ir paklausė: „Jūs – muzikantas?“. Į šį klausimą atsakiau nuoširdžiai kaip per išpažintį – esu mėgėjas, tikiuosi, jog pavyks surengti kelis nemokamus pasirodymus, pagroti baruose.
Tada manęs paklausė, ar esu buvęs Amerikoje. Atsakiau, kad 2011 metais iš Vokietijos buvau atvykęs studijuoti Vašingtono universitete. „Kam jums to reikėjo?“, - ėmė šaukti pareigūnas. Turiu magistro laipsnį, tad atsakymo į šį klausimą temą būčiau galėjęs vystysi be atvangos, tačiau man pasirodė keista, jog šis keistai agresyvūs vyras čia pat, oro uoste, nori su manimi paplepėti apie laisvuosius menus ir švietimą. Prieš man pateikiant atsakymą, jis į mane piktai dėbtelėjo ir pasakė: „Mano kolegos jums turi keletą klausimų“.
Buvau atvesdintas į patalpą, kur jau buvo keli įtartini asmenys. Pavyzdžiui, jaunas vaikinas iš Indijos, kambaryje jau praleidęs beveik parą, kurio gyvybę palaikė tik vanduo ir traškučiai – ir viskas dėl to, kad kilo paslaptingų neaiškumų dėl jo studentiškos vizos. Dar buvo šeima su mažu vaiku, kuris niekaip nesiliovė verkęs. Pagyvenusi britė, atvykusi aplankyti dukters, tačiau nespėjusi į lėktuvą – jos akyse buvo tikras nuoširdus siaubas. „Kodėl atvykote pas dukrą?“, - į ponią kreipėsi pareigūnas. Ji atsakė, jog taip elgiasi artimi žmonės, gyvenantys toli vienas nuo kito.
Sėdėjau ir tylėjau, galvojau apie manęs Los Andželo oro uoste laukiančią ir nesulaukiančią merginą. Staiga mane pasikvietė pareigūnas Jamesas ir ėmė vėl uždavinėti klausimus, į kuriuos jau atsakiau. Mano atsakymai buvo identiški duotiesiems pirmąjį kartą. Susidarė įspūdis, jog jis manė, kad esu profesionalus muzikantas – miela, malonu, bet tik ne tokiomis aplinkybėmis.
Pareigūnas Jamesas man pareiškė, jog mane įkiš tiesiai į belangę – nereiks nei stoti prieš teisėją, nei atlikti kitų civilizuotos visuomenės teisinių procedūrų. Žinojau, jog Amerika liūdnai pagarsėjusi dėl elgesio su užsieniečiais, tačiau tokių dalykų tikrai nesitikėjau – man buvo šokas: juk nekėliau jokio pavojaus.
Išklausęs grasinimų, turėjau vėl grįžti į laukiamąjį ir prisėsti. Kitas pasienio pareigūnas paprašė atsinešti savo krepšį – norėjo apžiūrėti mano turtus.
Iškratė krepšį - kažkodėl išpylė lauk losjoną po skutimosi, aštriu daiktu pervėrė visus turėtus sargius. Pareigūnas Jamesas stumtelėjo kažkokius dokumentus. Viename iš popierių buvo vietos ir datos koncertų, kuriuos ketinau surengti, pasivadinęs sceniniu vardu Johnas Vouloir (šito jiems nebuvau sakęs, nes niekas ir neklausė, be to, nemaniau, kad tai labai svarbu). Buvo labai smalsu, iš kur ir kaip jie gavo šią informaciją. „Amerika viską žino“, - štai tau ir atsakymas.
Tuo linksmybės nesibaigė – atėjo metas apieškoti mane patį. Buvau nuvesdintas į belangę patalpą, primenančią kalėjimo vienutę – tualetas, kriauklė ir stalas buvo iš plieno. Man vis dar nebuvo praneša, kuo nusikaltau, kodėl manęs nepaleidžia. Ateinančias dešimt minučių visai šalia jutau akivaizdžiai antsvorio kamuojamo pareigūno šnopavimą – jis ieškojo kontrabandos. Aišku, nieko nerado. Nes ir nebuvo ko rasti.
Apsirengiau ir pasirengiau dar vienam apklausos etapui. Sulaikytas buvau jau tris valandas, pykau, nes mergina greičiausiai kraustosi iš proto. Paklausiau, ar galėčiau paskambinti. Atsakė, jog galiu rinkti tik amerikietišką numerį, todėl pamaniau, kad galiu paskambinti tetai iš Alabamos. Pasienio pareigūnai tą pačią akimirką mane apkaltino apie ją melavus. Buvau pasimetęs - nežinojau, kaip jie sužinojo mano sceninį vardą, tačiau apie Amerikoje gyvenančią giminaitę nesuuodė.
Vėl apklausa, vėl panašūs klausimai. Šį kartą viskas vyko šiek tiek oficialiau, pareigūnas Jamesas kažką užsirašinėjo. Po dešimties minučių viena iš jo kolegų atėjo į kabinetą ir paragino jį paskubėti. Pasakė, jog apklausą reikia baigti per kelias minutes. Baigęs klausinėti, įteikė dokumentą, jį turėjau pasirašyti, tačiau laiko jį perskaityti neturėjau.
Paaiškėjo, jog tas dokumentas buvo draudimas man atvykti į šalį – esą atvykau dėl nelegalios komandiruotės ar kažko panašaus. Po tris valandas trukusio košmaro man pranešė, jog esu siunčiamas atgal į Europą – ar į Amsterdamą, kalbant konkrečiau. Atvykus man įteikė voką, kuriame buvo pasas ir lėktuvo bilietas į Londoną (šis momentas man visai patiko). Tačiau mano minėtam jaunuoliui iš Indijos niekas tokios prabangos nepasiūlė – net baisu pagalvoti, kaip jis grįžo namo.
Klausimas labai paprastas: kuo aš neįtikau Amerikai? Kodėl atsidūriau vadinamajame SSSS sąraše (į jį patenka pakartotinai patikrai atrinkti įtartini asmenys), kurį ACLU (Amerikos pilietinių laisvių sąjunga) laiko prieštaraujančiu Konstitucijai?
Aš – tikrai ne pirmasis keliautojas, nukentėjęs nuo Amerikos pareigūnų. Visai neseniai rašytojas Nielsas Gersonas Lohmanas kelionę į Ameriką baigė prie sienos su Kanada, nes amerikiečiai jo pase aptiko antspaudų iš musulmoniškų šalių. O 2012 metais britai Leighas Van Bryanas ir jo mergina atsidūrė kalėjime, nes vyras socialiniame tinkle „Twitter“ parašė norįs „nusiaubti Ameriką“ ir „išsikasti Marilyn Monroe“ (britas bergždžiai pasienio pareigūnams bandė paaiškinti, jog britams nusiaubti (destroy) – audringai šėlti, linksmintis, o tas reikalas dėl Monroe – viso labai nelabai vykęs pokštas).
Bet aš nieko tokio apie Ameriką socialiniuose tinkluose nerašiau, nieko neketinau nusiaubti, nenorėjau iš po žemių išsikasti kokios garsenybės, ir įtartinų antspaudų savo asmens dokumente neturėjau. Tiesiog atvykau į Mineapolį su gitara rankoje – kas, mano manymu, nėra jau taip neįprasta.
Būčiau tikras narcizas, jeigu manyčiau, jog bėdų man pridarė pora tinklaraščio įrašų – vienas apie mano didelę meilę Obamai, o kitas – apie bepiločius ir karinę techniką. Būčiau paranojikas, jeigu manyčiau, jog jie per perskaitė visus mano elektroninius laiškus (ir taip sužinojo apie koncertus?). Būtų tikras laiko ir lėšų švaistymas, bet po Edwardo Snowdeno atskleistų faktų apie NSA veiklą, akivaizdu, jog Amerika iš tikrųjų žino viską. Ir padarys viską, ką reikės, kad apsaugotų savo šalį nuo mėgėjo muzikanto iš Vokietijos, apsiginklavusio gitara ir ambicingais planais pasirodyti keliuose baruose.