Šie dokumentai taip pat parodė, kad CŽV sekė „New York Times“ ir „The Washington Post“ žurnalistus bei du senatorius.
Kaip rodo dokumentai, keli CŽV tarnautojai vėliau apibūdino šią programą kaip „diskredituojančią ir galbūt netgi neteisėtą“.
Kaip praneša BBC, operacija pavadinimu „Minaret“ buvo vykdoma praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje.
Tačiau asmenų, kurių telefoninių skambučių buvo klausomasi, vardai ir pavardės iki šios dienos buvo laikomi paslaptyje.
Slapti dokumentai buvo paviešinti po to, kai vyriausybinė komisija priėmė George’o Washingtono universitetui palankų sprendimą.
Šio universiteto valstybinio saugumo archyvas – mokslinių tyrimų institutas, siekiantis valstybinių paslapčių patikrinimo – apibūdino CŽV sąraše atsidūrusias asmenų pavardes kaip „įspūdingą atradimą“.
CŽV slapta klausėsi pilietinių teisių gynėjų M. L. Kingo ir Whitney Youngo, bokso čempiono Muhammado Ali, „New York Times“ žurnalisto Tomo Wickerio ir „Washington Post“ apžvalginiko Arto Buchwaldo.
Protestų baimė
CŽV taip pat prižiūrėjo dviejų iškilių JAV senatorių – demokrato Franko Churcho ir respublikono Howardo Bakerio – skambučius į užsienio valstybes.
Daugelis tų, kurie buvo šnipinėjami, buvo vertinami kaip JAV dalyvavimo Vietnamo kare kritikai.
1967 m. kampanijos, nukreiptos prieš karą, galingumas privedė prie to, kad JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas paprašė JAV sekimo tarnybų išsiaiškinti, ar kai kurie protestai yra kurstomi užsienio valstybių vyriausybių.
CŽV bendradarbiavo ir su kitomis šnipinėjimo agentūromis kritiškai karą vertinančių asmenų sąrašų sudarymui bei jų telefoninių skambučių pasiklausymui.
Ši programa buvo ir toliau vykdoma, kai Richardas Nixonas įžengė į Baltuosius rūmus 1969 m. JAV generalinis prokuroras Elliotas Richardsonas nutraukė CŽV programą 1973 m. iš karto po to, kai R. Nixono administracija pateko į Votergeito skandalą.