Apie tai naujausioje knygoje „Lemtingi sprendimai: Antrasis pasaulinis karas Europoje“ rašo Robertas Petrauskas. Tai antroji šio autoriaus knyga iš serijos „Antrasis pasaulinis karas Europoje“. Pirmoji – „Trečiojo Reicho triumfas“, išleista 2010-aisiais.
DELFI kviečia susipažinti su mūšiu dėl Britanijos iš arčiau ir pateikia trečią ištrauką iš R. Petrausko knygos „Lemtingi sprendimai“ (leidykla „Tyto alba“).
1940 m. rudenį britams karas skilo į dvi dalis. Prieš naktinius liuftvafės antskrydžius RAF negalėjo nieko padaryti, tad civiliams gyventojams liko tik kentėti ir laukti, kada visa tai baigsis. Po rugsėjo 7-osios pirmoji naktis, kai Londone neskambės aliarmo sirenos, bus lapkričio 3-ioji. Vokiečiams atakuojant miestus, RAF gavo progą atsikvėpti ir pasiruošti paskutiniams mūšiams.
Liuftvafės tikslas vis dar buvo tas pats – palaužti RAF ir išsikovoti pranašumą ore, bet laikas, skirtas šiai misijai įgyvendinti, nenumaldomai tirpo.
Oro sąlygos, kurių taip tikėjosi vokiečiai, nelepino. Rugsėjo 9 d. dėl prasto oro mūšiai vyko gerokai mažesniu mastu, nei to reikėjo Kesselringui. Tą dieną oro mūšių rezultatas buvo 24:17 RAF naudai, o rugsėjo 10-ąją dėl tos pačios priežasties didesnių operacijų teko atsisakyti.
Maža to, orų prognozės nieko gero nežadėjo. Rugsėjo 10-ąją, susitikęs su Raederiu, Hitleris admirolui pareiškė, kad pagrindinė invazijos sąlyga – pranašumas ore – nėra įvykdyta, nors liuftvafės pasiekimai ir yra „nuostabūs“. Su fiurerio išvada sutiko ir krygsmarinės generalinis štabas, kuris dieną prieš tai savo raporte skelbė, jog ženklų, bylojančių apie priešo oro pajėgų įveikimą virš Pietų Anglijos ir Lamanšo, nėra.
Šiame raporte taip pat buvo teigiama, kad, turint omeny numatytą operacijos „Jūrų liūtas“ grafiką, būtų kur kas tikslingiau, jei liuftvafė sutelktų savo smūgius ne į Londoną, o į Portsmutą, Doverį ir kitus galimo išsilaipinimo uostus bei teritorijas.
Hitleris savo sprendimą dėl „Jūrų liūto“ nukėlė į rugsėjo 14-ąją. „Fiureris sprendimo dėl išsilaipinimo Anglijoje nepriėmė, nes tikisi, jog Angliją galima priversti pasiduoti ir be išsilaipinimo“, – paaiškino savo pavaldiniams Raederis.
Jis taip pat pridūrė, kad Hitleris neketina vykdyti išsilaipinimo operacijos, jeigu „rizika bus pernelyg didelė“.
Churchillis perspėjo gyventojus apie priešą už vartų
Įdomu, kad po vienos iš sėkmingiausių liuftvafės dienų praraja tarp iliuzijos ir tikrovės taip pat buvo nepalanki pralaimėtojams. RAF skelbė, kad numušė 87 vokiečių lėktuvus, t. y. keturis kartus daugiau nei iš tiesų. Sėkmingos, kaip buvo manoma Londone, dienos vakarą Churchillis kreipėsi į tautą per radiją. Savo kalboje jis sakė, kad vokiečių pastangos kol kas nieko jiems nedavė ir kainavo brangiai.
„Nėra jokių abejonių, kad ponas Hitleris naudoja savo naikintuvų pajėgas labai didelėmis proporcijomis, ir jeigu jis tai tęs dar daug savaičių, ši labai svarbi oro pajėgų dalis bus išsekinta.“
Kita vertus, anot Churchillio, nelaimėjus oro mūšio, invazija vokiečiams būtų be galo rizikinga. Vis dėlto jis perspėjo gyventojus, kad jeigu vokiečiai rengiasi invazijai, ji įvyks greitai, todėl: „Artimiausią savaitę turime laikyti labai svarbia mūsų istorijoje. Ji lygiuojasi su dienomis, kai Ispanijos armada artėjo sąsiauriu... arba kai Nelsonas stovėjo tarp mūsų ir Napoleono Grande Armée Bulonėje. Mes visi apie tai skaitėme istorijos knygose, bet mastas to, kas vyksta dabar, yra gerokai didesnis ir gali turėti kur kas skaudesnių padarinių pasaulio ir jo civilizacijos ateičiai, nei tos drąsios praeities dienos. Todėl kiekvienas vyras ir moteris turi būti pasiruošę atlikti savo pareigą, kad ir kokia ji būtų, su ypatingu pasididžiavimu ir rūpestingumu... Žiaurus ir beatodairiškas Londono bombardavimas, žinoma, yra Hitlerio invazijos planų dalis. Jis tikisi, kad nužudydamas daug civilių, moterų ir vaikų, įbaugins šio didaus imperinio miesto gyventojus ir jų neramumai taps našta vyriausybei. Tačiau jis menkai išmano britų tautos dvasią... Iš tikrųjų jis uždegė ugnį britų širdyse ir ji liepsnos, kol Europoje sudegs paskutiniai nacių tironijos likučiai.“
Kitas dvi dienas orai buvo prasti, tad mūšiai beveik nevyko. Rugsėjo 14-ąją pergalė vėl atiteko liuftvafei. Tiesa, nors santykis buvo vokiečiams palankus, skaičiai (11:8) buvo pernelyg maži, kad turėtų kokios nors svaresnės įtakos.
Vis dėlto, turint omeny sumaištį RAF gynyboje rugsėjo 7-ąją, taip pat sumažėjusius nuostolius ir tai, kad britų pasipriešinimas atrodė silpnėjantis (iš tikrųjų taip atrodė tik dėl pablogėjusių orų, kurie apsunkino naikintuvų gynėjų darbą, ir dėl to, kad dėl tų pačių orų operacijų mastas gerokai sumažėjo), liuftvafės štabe atsirado optimizmo. Galbūt RAF tikrai beturi tik porą šimtų naikintuvų? Galbūt reikia dar vieno smarkaus smūgio ir darbas bus baigtas?
Hitleriui reikėjo penkių dienų gero oro
Priešingai nei visose ankstesnėse karo kampanijose, Hitleris neskubino įvykių ir nespaudė savo generolų. Pagrindinė sąlyga – pranašumas ore – vis dar nebuvo įvykdyta, tad viskas priklausė nuo jos. Hitleris apgailestavo, kad prasti orai sugriovė pastarosios savaitės planus, tačiau dabar prognozės gerėjo.
Fiureris pakartojo Göringo žodžius, ištartus „Erelio“ išvakarėse, – viskas, ko reikia liuftvafei, tai penkių dienų giedro oro. Liuftvafė gavo nurodymą sutelkti maksimalią savo galią ir energiją dar vienam, paskutiniam smūgiui. Bet kuriuo atveju invazijos grėsmė turi būti išsaugota. Londono uosto dokai ir toliau turi būti bombarduojami.
Fiureris uždraudė atakuoti gyvenamuosius rajonus, tačiau čia pat pridūrė: „Jeigu aštuoni milijonai (Londono) gyventojų pradės kraustytis iš proto, tai gali baigtis katastrofa. Jei mums pavyks gauti gero oro ir neutralizuoti priešo oro pajėgas, net ir nedidelių pajėgų išsilaipinimas gali padaryti stebuklus.“
Išaušus rugsėjo 15-osios rytui, paaiškėjo, kad sinoptikai nemelavo. Diena buvo tiesiog nuostabi. Termometro stulpelis rodė 14 laipsnių šilumos, su aušra danguje sklaidėsi debesys. Tai buvo viena iš tų tikrųjų bobų vasaros dienų, per kurias žmonės stengiasi išnaudoti paskutinius gamtos teikiamus malonumus ir dar kartą įkvėpti gaivios šilumos.
Naktis Londone irgi praėjo gana ramiai – virš Anglijos sostinės pasirodė viso labo 50 vokiečių bombonešių – vokiečių lakūnams prieš svarbią ataką buvo suteikta galimybė išsimiegoti. Be to, buvo sekmadienis, tad žmonės ėjo į bažnyčią sekmadienio mišių.
Keithui Parkui rytas prasidėjo nekaip. Prie pusryčių stalo jo žmona tarsi atsitiktinai priminė, kad šiandien jos gimtadienis. Parkas pamiršo. Kiekvienam vyrui, netgi gelbėjančiam „viso pasaulio civilizaciją“, tai neatleistina. Vis dėlto taisyti padėties „namų fronte“ nebuvo kada. Vos tik gavęs žmonos atleidimą, Parkas nuskubėjo prie žalių medinių durų sodo gale – jos vedė tiesiai į RAF požeminį bunkerį Aksbridže.
Nemalonios staigmenos tęsėsi. Apie 10.30 val. čia pasirodė Churchillis su žmona. Parkui eilinį kartą teko aiškinti premjerui, kad oro ventiliacijos sistema požeminėse operacijų patalpose yra nepritaikyta rūkoriams. Churchillis šįkart pakluso ir įsikando nepridegtą cigarą. Didžiulis žemėlapis ant stalo vis dar buvo tuščias. „Aš nežinau, ar kas nors šiandien nutiks“, – pareiškė Parkas savo garbingiems svečiams. Po gero pusvalandžio pasirodę pranešimai apie artėjančius vokiečių lėktuvus abejones išsklaidė. „Kas nors“ tą dieną tikrai įvyks.