Nė vieno jų nepražudė cheminiai reagentai – jų gyvybes nusinešė įprastiniai ginklai per vieną iš bombardavimų, pernelyg dažnai drebinančių Sirijos Alepo provinciją. Būtent tokie ginklai yra atsakingi už daugumos iš 100 tūkst. žuvusiųjų mirtį per dvejus su puse metų vykstantį negailestingą konfliktą.
„Nebenoriu daugiau gyventi. Kodėl Dievas manęs pasigailėjo? Aš jau senas ir nebeturiu jokių artimųjų“, - guodėsi Abdurahmanas al Shibli. Daugiau kaip 70 metų turintis senukas anksti ryte ganė avį, kai raketa susprogdino ūkio namą netoli Babo esančiame kaime. Jis sėdėjo ant savo pėdų šalia mažų kapinaičių, ore skraidant obelų žiedlapiams, ir šluostė traiškanotas akis.
Šio kaimo gyventojai nieko nežino apie Baracko Obamos raudonąją liniją ar Davido Camerono grasinimus skaudžiomis pasekmėmis režimui, jeigu jis griebsis cheminių ginklų, savo reportaže iš Alepo provincijos „The Independent“ rašo vienintelis britų žurnalistas Kimas Sengupta, dirbantis Šiaurės Sirijoje.
Tačiau žmonės girdėjo miglotas ir iškraipytas kalbas apie tai, kas vyksta Londone ir Vašingtone. Tačiau „tai nesvarbu, svarbu tik šitai“, tvirtino kaimynė Zeana, žvelgianti iš po juodo hidžabo, gestais rodydama į sugriautą Hanios namą, kur žuvo jos tėvai ir du broliai.
„Kiek laiko jau tai vyksta? Kiek laiko jau girdime, kad jie padės, bet niekas, niekas nevyksta“, - sakė ji. Zeana teigia taip pat nukentėjusi. Muhabaratas - slaptoji policija - išsivežė jos brolį. Nuo to karto apie jį nėra jokių žinių. Kada tai buvo? „Prieš dvylika su puse metų, Hamoje“, - atsakė ji. Šalies valdančiųjų brutalumas čia nebuvo naujiena.
Tačiau visa apimantis, nepaliaujamas smurtas yra kažkas nauja. „Dabar jie nebesivargina su areštais – tiesiog ima ir nužudo, iš tankų, iš oro. Jie žudo šiuos vargšus žmones dėl nieko“, - sakė 55 metų Zeana.
Kariniai režimo lėktuvai šaudo į opozicijos rajonus Alepo ir Idlibo miestuose, sprogdindami namus. Tačiau nėra jokios akivaizdžios priežasties, kodėl prieš savaitę reikėjo atakuoti šį kaimą. Aplinkui nėra jokių karinių įrengimų. Galbūt čia apsistojo ar pravažiavimo sukilėlių kovotojai? Kaimo gyventojai tai neigia.
„Jiems tiesiog patinka žudyti žmones. Per visą savo gyvenimą nebuvau matęs tokių laikų“, - purtydamas galvą sakė Abdulrahmanas al Shibli.
Bijo dar didesnių skerdynių
Čia gyvenantys žmonės, kaimiečiai ir šeimos, pabėgusios iš miestų, kurie tapo prezidento Basharo al Assado pajėgų taikinais, būgštauja, kad Vakarams sudavus karinius smūgius, prasidės dar didesnės žudynės. Iš esmės jie pritaria tokiems smūgiams, bet susitaikė su mintimi, kad režimas griebsis keršto. Pastarosiomis dienomis smarkiai išaugo pabėgėlių, kertančių sieną į Turkiją, skaičius.
„Kaip manote, kas bus? Ką jie atakuos?“, - klausė Haji Mustapha Doshas, kuris su gausia savo šeima persikėlė gyventi pas savo brolį. Žurnalistas prisipažino tiksliai nežinantys, ką atsakyti. „Kas mums nutiks, priklauso nuo Dievo valios“, - atsakė jis, iškeldamas rankas maldai.
„Sveiki atvykę į Siriją, kur mirtis yra tapusi gyvenimo būdu“, - užrašyta ant sienos kaimyniniame Idlibo provincijos Kafranbelio mieste, garsėjančiame juoduoju grafičių humoru. Kitas užrašas skelbia: „Obama! Tu atsiunti mums ginklų tik tam, kad tęstume šį konfliktą! Atsiųsk mums ginklų, kad laimėtume šią revoliuciją visiems laikams“.
Sukilėliai prašo kitų ginklų
Sukilėliai labiausiai trokšta priešlėktuvinių raketų. Jos tikrai padarytų įtaką konflikto jėgų balansui. Tačiau Vakarai kaip tik jų ir nesiryžta siųsti. Jungtinių Valstijų agentai iki šiol mėgina surasti raketas, kurios buvo išvežtos iš Libijos po Muammaro Gaddafi nuvertimo.
Pusantros valandos važiuojant siauru ir vingiuotu keliu, virš galvų greitai ir palyginus žemai praskrido karinis lėktuvas. „Žiūrėkite, ką galėjome padaryti su raketa!, - sušuko vienas iš bendrakeleivių Jamalas, imituodamas šaudymą raketų paleidimo prietaisu. - Atsiųskite mums raketų ir Obamai bei Cameronui nereikės rūpintis Assado bombardavimu“.
Anksčiau keliaujant per Šiaurės Siriją reikėdavo vengti režimo karių ir „Shabihos“ – alavitų bendruomenės, iš kurios kilęs šalies elitas, karinės formuotės. Dabar tenka saugotis ir sparčiai augančių džihadistų gaujų, sakė Jamalas.
„Turime su jais būti labai atsargūs. Jie labai griežti religijos atžvilgiu“, - sakė 29 metų Baselis, kuris aštuonis mėnesius praleido Alepe tarp revoliucijos kovotojų, bet nusivylęs grįžo padėti savo tėvo staliaus versle.
„Išvydau daug blogų dalykų, kuriuos darė žmonės, teigiantys, kad jie kovoja už žmones. Šie salafitai yra labiau disciplinuoti, bet mačiau, kaip jie šaudo žmones vien už tai, kad šie pasakė tai, kas jiems nepatinka. Vienas iš tokių buvo 15 metų vaikinukas“. Baselio tėvas maldaujamai paprašė jo nekalbėti apie tokius dalykus.
Dabar tokie kovotojai kaip Jamalas, priklausantys nuosaikesnėms brigadoms, pernelyg bijo atvirai kalbėti apie islamistus. „Šiuo metu galima sutikti kur kas daugiau užsieniečių, - sakė jis. – Jie atvyko padėti. Kai viskas pasibaigs, jie grįš į savo šalis. Siriją atstatys sirai“.
Žurnalistams teko tolumoje pamatyti islamistus. Tačiau buvo nuspręsta, kad išmintingiau bus nesiartinti, todėl jie pasuko kitu keliu. „Mes nežinome, kokius nurodymus šiandien jie gavo iš savo emyrų, - pažymėjo Yahya iš grupės. – Jų emyrai nėra sirai, jie vadovaujasi savomis idėjomis“.
Staiga kilo panika: „Albatros“ sugrįžo ir dabar skrido labai žemai, ieškodamas taikinių. Grupė išsisklaidė ir nėrė į žemę. Jamalas apsidairė ir nusijuokė: „Nebūkite tokie išsigandę. Viskas bus gerai. Greitai B. Obama mums padės“.
Naujausias žinias apie Siriją skaitykite čia: