Iš pirmo žvilgsnio Manitobos žmonių gyvenimas gali pasirodyti idiliškas: šeimos gyvena iš žemės ūkio, namus apšviečia saulės energija, geriamą vandenį iš šulinių pumpuoja vėjo malūnų energija.
Gyventojų rytai prasideda nuo naminės duonos, marmelado ir dar šilto šviežio pieno iš laukuose besiganančių karvių, rašo vice.com.
Ne visi menonitai gyvena tokiose uždarose bendruomenėse. 83 šalyse pasklidę iš viso 1,7 mln. menonitų. Tačiau jų santykis su šiuolaikiniu pasauliu gali būti labai nevienodas. Kai kurie visiškai susilaiko nuo modernumo, kiti gyvena uždaruose pasauliuose, bet naudojasi automobiliais, televizoriais ir mobiliaisiais telefonais. Daug šio tikėjimo atstovų tarpsta ir beveik niekuo nesiskiria nuo likusios visuomenės.
Pajutusios naujos doktrinos grėsmę, Protestantų ir Katalikų Bažnyčios visoje Vidurio ir Vakarų Europoje pradėjo persekioti jo pasekėjus. Dauguma menonitų dėl įsipareigojimo nenaudoti smurto atsisakė kovoti ir pabėgo į Rusiją, kur galėjo gyventi jiems skirtose gyvenvietėse, netrukdomi likusios visuomenės.
Tačiau XIX amžiaus pabaigoje menonitų ramybė Rusijoje baigėsi – čia taip pat prasidėjo jų persekiojimai. Tikintieji pasuko į Kanadą, kurios vyriausybei trūko žmonių pionieriškoms gyvenvietėms.
Kanadoje daugelis menonitų perėmė šiuolaikinę aprangą, kalbą ir kitus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Tačiau nedidelė grupė toliau liko įsitikinusi, kad į Dangų bus įleista tik tuomet, jei gyvens pagal savo protėvius. Juos baugino kiti tikintieji, kuriuos taip lengvai paviliojo naujasis pasaulis.
Ši grupė, vadinama senaisiais kolonistais, XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje paliko Kanadą (iš dalies dėl to, kad vyriausybė mokyklose įvedė pamokas anglų kalba ir norėjo standartizuoti švietimo programas, o senųjų kolonistų mokyklose netgi šiandien mokoma tik vokiečių kalba, griežtai vadovaujamasi Biblija, o mokslai baigiasi berniukams sulaukus 13, mergaitėms – 12 metų).
Senieji kolonistai įsikūrė Paragvajuje ir Meksikoje, kur buvo apstu dirbamos žemės, mažai technologijų ir, svarbiausia, šalių vyriausybės žadėjo leisti jiems gyventi taip, kaip jie nori. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje, kai Meksika pradėjo savo pačios švietimo reformas, galėjusias apriboti menonitų autonomiją, kilo sekanti migracijos banga. Senosios kolonijos įleido šaknis atokesniuose Amerikų regionuose, ypač Bolivijoje ir Belize.
Tačiau išskirtinė darbo etika, derlingi laukai ir pieno fabrikas ekonominiu atžvilgiu padeda kolonijai klestėti.
Kitos menonitų kolonijos Bolivijoje sušvelnino savo kodeksus, tačiau Manitobos gyventojai iki šiol atsisako automobilių ir nešioja kuklius bei vienodo dizaino drabužius.
Kaip ir troško senieji kolonistai, Manitoba tvarkosi savarankiškai. Bolivijos vyriausybė neįpareigoja bendruomenės lyderių pranešti apie nusikaltimus, išskyrus žmogžudystes. Policija bendruomenės viduje iš esmės neturi jokių teisinių galių, kaip ir valstybės ar miesto valdžia.
Kolonijoje tvarką palaiko faktinė devynių ministrų ir vadovaujančio vyskupo vyriausybė – visi asmenys šiems postams renkami iki gyvos galvos. Išskyrus tai, kad Bolivijos vyriausybė įpareigoja visus gyventojus turėti valstybines tapatybės korteles, Manitoba funkcionuoja kaip suvereni valstybė.
Genami smalsumo, žurnalistai vieną sekmadienį nusprendė patys savo akimis pamatyti, kaip meldžiasi Manitobos gyventojai, kas vyksta už bažnyčios sienų. Paaiškėjo, jog pusantros valandos trunkančios pamaldos nėra pagrindinis prioritetas, žmones į šventyklą užsuka tik du ar tris kartus per mėnesį, kartais dar rečiau.
Mokyklose mokymosi procesas tiesiogiai susijęs su parinktų Biblijos ištraukų skaitymu, prieš ir po valgio vaikai meldžiasi. Suaugusieji gali elgtis kaip tinkami – griežtų reikalavimų maldai nėra.
„Dauguma žmonių praradę ryšį su Biblija“, - teigia menonitų specialistas Helmutas Isaakas.
Istorikas paaiškino, jog, laikui bėgant, menonitams nebereikėjo nuolat ginti savo tikėjimo nuo persekiotojų, svarbesni tapo praktiniai reikalai. „Norėdami išgyventi, jie turėjo sunkiai ir daug dirbti, o ne melstis“, - konstatuoja specialistas.
Taip susidarė puikios sąlygos nelygybei: grupelė bažnyčios lyderių tapo vieninteliai Biblijos ir žmonių tarpininkai senosiose kolonijose. Biblija suvokiama kaip įstatymų rinkinys, todėl vyresnieji stengiasi jos interpretacijų teisę pasilikti tik sau ir taip išlaikyti bažnyčios narių nuolankumą, palaikyti tvarką. Ministrai neigia, jog tokia tvarka iš tikrųjų egzistuoja – jie sako raginantys visus skaityti Bibliją. Patys bendruomenės nariai tyliai teigia priešingai – Biblijos skaitymai nerekomenduojami, ką jau kalbėti apie interpretacijas.
„Lygiai taip pat nutiko Meksikoje, todėl atvykome į Boliviją“, - pasakoja šešiasdešimtmetis Manitobos gyventojas Peteris Knelsenas, iš Meksikos kartu su tėvais atvykęs paauglystės metais.
Senajai kolonijai reformomis tada grasino ne tik Meksikos valdžia, bet ir evangelikų judėjimas. Esą Meksikoje atskirtieji nuo tradicinės bažnyčios taip pat siekė kurti savąją.
Daugiau nei 40 metų Manitobos seniesiems kolonistams panašių problemų pavyko išvengti, tačiau J. Weiberio bandymas kurti savąją bažnyčia ir net nepriklausomą mokyklą (savo ūkyje) dabar prilygsta tikrai apokalipsei. Įtampa vis auga. Aukščiausias taškas pasiektas birželį, kai J. Weiberio sąjungininkai iš tikrųjų pradėjo naujos bažnyčios statybas. Įvykio vietoje iš karto prisistatė koks šimtas Manitobos vyrų ir viską, kas buvo pastatyta, išrinko. Jeigu krizė ir toliau gilės, Manitobos gyventojai jau žino, ką darys. Prieš kelis šimtus metų persekiojami menonitai turėjo du pasirinkimus – bėgti arba kovoti. Už taiką pasisakanti bendruomenė pasirinko pirmąjį kelią.
Manitobos lyderiai sako besiviliantys, jog tokių drastiškų priemonių neprireiks.