Jau vyksta politinio elito reorganizavimas, yra paveldėjimo plano užuomazgų. Rusiją nuo seno kamavo dilemos, kaip sukurti valdžios iš stipraus, autokratiško lyderio perėmimą. Dabar kyla esminis klausimas – ar V. Putinas gali parengti savo paties išėjimo iš valdžios (kad ir kada tai įvyktų) sistemą, nedestabilizuodamas pačios sistemos.
Valstybė, kuriai nelengva vadovauti
Be diktatoriško vadovo Rusijai sunku išlaikyti stabilumą. Tik vadovaujama autokratinio lyderio, kurio sukurtoje sistemoje konkuruojančios frakcijos nukreipiamos viena prieš kitą taip sukuriant balansą, Rusija klestėjo ir buvo stabili.
Turint omenyje didžiulę teritoriją, neapsaugomas sienas, priešiškai nusiteikusius kaimynus ir mišrią populiaciją, galima teigti, kad Rusijai tiesiog būdingas nestabilumas. Galių pusiausvyros sistema, vadovaujant ryžtingam lyderiui, egzistavo valdant dar Ivanui Rūsčiajam, Petrui Didžiajam, Jekaterinai Didžiajai, Aleksandrui II, Josifui Stalinui, o dabar ir Vladimirui Putinui.
Kiekvienas Rusijos lyderis privalo sukurti tokią sistemą, kuri užtikrintų, kad valdžios aparatas nesiatrofuos, nesuskils ir nekels maišto. Dėl šios priežasties Rusijos lyderiai visada privalėjo pertvarkyti valdžios ratą po savimi. Rusijai stiprėjant, stabilizuojantis ar silpstant, būtinos esminės pertvarkos.
Tačiau kuriant valdžios balansą vyriausybėje iš lojalių sluoksnių ir vienos figūros viršuje kyla problemų, kas perims valdžią. Kai nėra aiškaus valdžios paveldėjimo plano, Rusijoje keičiantis valdžiai kyla chaosas, kartais net susiskaldymas. XVI a., kai Ivanas Rūstusis nužudė vienintelį į valdžią tinkantį sūnų, kilo aršus pilietinis karas. Sovietiniu laikotarpiu, 1924 m. mirus Leninui, kilo arši kova dėl valdžios. Ją galiausiai laimėjo Josifas Stalinas, pagrindinį jo varžovą Leoną Trockį ištrėmė, galiausiai nužudė. Po Stalino mirties 1953 m. dėl valdžios kovojo Nikita Chriščiovas, Viačeslavas Molotovas ir Lavrentijus Berija.
Daugeliu minėtų atvejų pretendentai į valdžią atstovavo kontrolės siekiančioms grupėms ar klanams. Individas atstovauja institucijai, kurios valdžia kyla iš ryšių su saugumu, kariuomene, pramone, finansiniu ar kitais ratais. Stabilumas pasiekiamas tik tada, kai Rusijoje atsiranda vienas lyderis, gebantis numatyti kiekvienos grupės tikslus ir jas (grupes) subalansuoti šalies labui. Geriausias tokio subalansavimo pavyzdys – V. Putino atėjimas į valdžią ir buvimas joje jau 13 metų.
V. Putino iškilimas
V. Putinas atėjo į valdžią 1999 m., praėjus beveik 10 metų trukusiam chaosui po Sovietų Sąjungos iširimo. Rusija buvo ant žlugimo ribos. Ji neteko palydovių Rytų ir Centrinėje Europoje bei kitų buvusios Sovietų Sąjungos narių, sudariusių apsauginį užsienio jėgų barjerą aplink Rusiją, skelbia „Stratfor“. Aršūs konfliktai niokojo Rusijos respublikas Kaukaze, kilo grėsmė, kad kai kurios iš jų ištrūks iš Rusijos gniaužtų. Vadovaujant prezidentui Borisui Jelcinui, įvairios užsienio grupės ir nauja verslininkų elito klasė – oligarchai užėmė strateginius Rusijos sektorius – naftos, gamtinių dujų, kalnakasybos, telekomunikacijų, žemės ūkio, daugelyje sukėlė visišką chaosą.
Svarbiausias, energetikos, sektorius buvo sužlugdytas. Nuo 1988 iki 1996 m. naftos gavyba sumažėjo nuo 11,4 mln. barelių per dieną iki 6 mln. barelių per dieną. Nafta istoriškai buvo vienas pagrindinių pajamų šaltinių, daugiau nei 60 metų sudariusių pusę Maskvos biudžeto įplaukų. Perpus sumažėjus biudžeto įplaukoms, B. Jelcino vyriausybė buvo priversta apkarpyti kariuomenės ir socialinių išmokų biudžetą, o laikui bėgant tai pagilino suirutę šalyje. Dešimto dešimtmečio pabaigoje Rusijoje kilo gili krizė, sukėlusi vidaus ir užsienio skolos defoltą, maisto stygių, didžiulį rublio nuvertėjimą ir didesnę nei 84 proc. infliaciją.
Kilo aršūs politiniai nesutarimai, daugelis B. Jelcino rėmėjų (taip pat ir Maskvos meras Jurijus Lužkovas bei Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas) nusisuko nuo silpstančio prezidento. Negana viso to, B. Jelcinas neturėjo plano, kas perims iš jo valdžią.
Tuo metu Rusijoje buvo dvi pagrindinės politinės frakcijos ir simbolinė, formali trečioji. Galingiausias klanas buvo vadinamieji silovikai iš nacionalinio saugumo vanagų ir buvusių KGB agentų. Silovikai buvo stiprūs konkurentai B. Jelcino klanui, vadinamam Šeima, sudarytam iš jo giminaičių ir kitų ištikimųjų, kurių dauguma ėmė tolti nuo B. Jelcino dėl Rusijoje vyrančio politinio, socialinio ir ekonominio chaoso.
Trečioji grupė buvo mažesnis, ramesnis klanas – įtakingo Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovaujama Peterburgo grupė. Peterburgo klanas išsiskyrė tuo, kad jam priklausė liberalai (taip pat ir provakarietiški) reformatoriai, buvę KGB darbuotojai ir jokiai politinei partijai nepriklausantys asmenys. A. Sobčiakas sugebėjo suvienyti šias skirtingas grupes Sankt Peterburge.
Siekdamas susilpninti silovikus ir laimėti laiko išspręsti savo klano reikalams, B. Jelcinas leido iškilti į valdžią Peterburgo klano nariui Vladimirui Putinui. Iš pradžių šį paskyrė vadovauti Rusijos Federacijos Federalinei saugumo tarnybai (FSB) 1998 m., o greitai jį ėmė vadinti B. Jelcino įpėdiniu, kuo vis piktinosi pastarojo pasekėjai. B. Jelcinas pesimistiškai vertino V. Putino, silovikų ir netgi kai kurių Jelcino Šeimos narių gebėjimu suvienyti Rusiją.
Panašiai kaip ir jo mokytojas bei globėjas A. Sobčiakas, V. Putinas puikiai suprato, jog vienintelis būdas stabilizuoti padėtį Maskvoje (ir sugrąžinti jai praeities šlovę) – subalansuoti dėl valdžios ir įtakos konkuruojančias jėgas, pavergti jas bendram tikslui ir atsikratyti visų, kuriems tokia tvarka atrodo nepriimtina.
V. Putinui gana lengvai pavyko užsitarnauti dviejų pagrindinių Rusijos ideologinių grupių paramą – tų, kuriems svarbiausias valstybinis saugumas, ir tų, kurie norėtų atviresnės ir reformomis apdorotos Rusijos. V. Putinas tam tikra prasme pasirašė abiem ideologijoms. Kaip buvęs KGB agentas, jis buvo artimas silovikų klanui. Tačiau tuo pačiu jis suprato ir iš kartos į kartą keliaujančias Rusijos silpnąsias puses – dirbdamas KGB V. Putinas susidūrė su slaptomis technologijomis iš Vakarų, būtent ši patirtis padėjo aiškiai apsispręsti, jog Rusijai modernizacija būtina, nes priešingu atveju šalis negalės kaip lygiavertė partnerė konkuruoti su Vakarais.
V. Putinas įtaisė silovikus ir reformų ištroškusius liberalus į postus, kur jie geriausiai tiko įgyvendinant jo įsivaizduojamą Rusijos ateities strategiją. Kremliuje po truputį įsigalėjo politinė pusiausvyra, tad V. Putinui atsirado puikių progų visoje šalyje pradėti itin svarbius valstybės konsolidavimo procesus. Taip jam pavyko įgyti tiesioginę Rusijos strateginių sektorių kontrolę – pavyzdžiui, sustiprinti Rusijos gynybinį pajėgumą, padidinti valstybės biudžeto pajamas, stabilizuoti ekonomikos sistemos darbą, užtildyti bet kokias prieštaravimo gaideles (ar jos būtų sklidusios iš politinės opozicijos, ar maištininkų musulmonų gyvenamame Kaukaze lūpų).
Padėdamas keltis parklupusiai Rusijai, V. Putinas pelnė daugumos rusų palankumą, kuris ir įtvirtino jo politinę galią per pirmąsias dvi prezidentavimo kadencijas. Buvusio KGB agento įtaka augo taip sparčiai ir užtikrintai, jog dabar praktiškai primena savotišką kultą.
Patogiai įsitaisęs pačioje populiarumo viršūnėje, V. Putinas įkūrė politinę partiją „Vieningoji Rusija“, kuri dominavo ne tik valdžios sluoksniuose, bet ir prie jos besišliejančiuose klanuose. Jau minėtieji klanai tarpusavyje taikiai pasidalino įtaka Rusijos kariniame, ekonominiame, finansiniame ir energijos išteklių sektoriuose. Pavyzdžiui, vadinamieji silovikai galėjo kontroliuoti kariuomenę, Federalinę saugumo tarnybą ir naftos sektorių, o liberalams atiteko šalies ekonomikos ir finansų institucijos bei gamtinių dujų reikalai. Toks padalijimas V. Putinui leido sėkmingai prižiūrėti ir kontroliuoti abu klanus, nors jų tarpusavio kova dėl įtakos niekada nesibaigė. Galiausiai Igoris Sečinas stojo prie vadinamųjų silovikų vairo, o Vladislavas Surkovas bei vėliau Dmitrijus Medvedevas pradėjo rūpintis liberalais (dar vadintais ir teisininkais, nes dauguma buvo susiję su civiline teise).
Bandant subalansuoti Rusijos valdžios klanų veiklą, padarytos trys esminės klaidos. V. Putino pavaldiniai turi kontroliuoti savo pavaldinius, pastarieji – savuosius ir taip toliau iki begalybės. Tik taip sistema veiks. Nuo V. Putino tiesiogiai priklauso I. Sečinas, V. Surkovas ir D. Medvedevas, nuo kurių savo nuožiūra priklausomi jų pavaldiniai. Vos viena klaida šioje hierarchinėje sistemoje, ir sistema stoja – padariniai skaudūs. Pakanka suklysti vos vienam vieninteliam elementui, ir hierarchija pradeda pavojingai klibėti. Žemesniuose hierarchinės sistemos sluoksniuose nuolat vyksta permainos, o viršūnėse šiuo klausimu gana ramu (nors jų darbo rezultatai džiugina tikrai ne visada).
Antroji bėda ta, kad vertikalios struktūros sistema nepajėgi susidoroti su iš už sistemos ribų ateinančiais pokyčiais. Vertikali struktūra apsunkina esminių pokyčių, kurie kartais tokie būtini tiek pačiai Rusijai, tiek jos reakcijai į pasikeitimus pasaulyje, prijaukinimo procesus.
Trečiasis trūkumas – hierarchinio klano priklausomybė nuo pačiame sistemos viršuje esančio asmens. V. Putinas, kuriam nuoširdžiai svarbūs abu, laikomas vieninteliu arbitru, kuriam pavyksta šiaip ne taip koordinuoti jų veiklą. Kadaise jis norėjo trauktis iš prezidento posto ir palikti rūpinimąsi klanais naujai valdžiai. Metai, kai V. Putinas nustojo vadintis prezidentu – 2008 metai. Jis paliko Rusiją tokią stiprią, kokia ji nebuvo jau daug dešimtmečių. Šalis džiaugėsi didelių naftos kainų teikiamais privalumais, sustiprėjusia kariuomene, vieninga politine sistema ir dominuojančia pozicija Europos energijos sektoriuje. Savo įpėdiniu V. Putinas pasirinko tuometinį „Gazprom“ direktorių valdybos pirmininką D. Medvedevą. V. Putinas pasirinko vieną iš teisininkų (silovikai laikyti stipresni grupe) ir dar dėl to, kad Rusiją masino idėja pritraukti kuo daugiau investicijų iš užsienio. Manyta, jog, prie valdžios vairo pasodinus liberalesnių pažiūrų reformų šalininką, pavyks neskausmingai pagerinti Rusijos reputaciją.
Atsitraukus V. Putinui, smulkūs hierarchinės sistemos įtrūkimai 2008-2009 metais ėmė pavojingai gilėti. D. Medvedevas ir jo liberalai pradėjo nesutarti, kaip derėtų kovoti su pasaulinio masto ekonomikos krize, tad silovikai įžvelgė neprastą progą sustiprinti savo pozicijas. Sistemą reikėjo gelbėti, tad V. Putinas buvo priverstas įsikišti: pirmiausia tarsi antrame plane (2009 metais buvo priimti svarbūs sprendimai finansų sektoriuje), o 2012 metais ir viešai – kaip prezidentas. Tačiau dar pavojingesni esminiai pokyčiai – pokyčiai, sukėlę grėsmę ne tik V. Putino sukurtai sistemai, bet ir pačiai Rusijai – jau buvo prasidėję.