15 metų Berlyno moksleivė, vadinta Gitti, savo dienoraštį pradėjo rašyti 1942 metų gruodį, kai Vokietijos sostinę kasnakt bombarduodavo sąjungininkų lėktuvai, o per Holokaustą mirdavo tūkstančiai žmonių. Ruošdamasi tapti sekretore, ji fiksavo kasdienes patirtis, kad pagerintų stenografavimo įgūdžius, rašo „The Guardian“.

Dabar, prabėgus 70 metų, jos dienoraštis pirmą kartą buvo paskelbtas Vokietijoje ir laikomas vertingu dokumentiniu įrodymu, kaip milijonai vokiečių dangstėsi kolektyviniu abejingumu, kad ištvertų karo baisumus ir ignoruotų nacių režimo brutalumą.

Pavadintas „Backfisch im Bombenkrieg“ („Paauglė bombų kare“), B. Eicke dienoraštis dažnai tėra banalus pasakojimas apie kasdienybę. Ji pradėjo rašyti vos keli mėnesiai prieš tai, kai savo dienoraštį pradėjo ir Anne Frank, bet jų turiniai vargu ar begali labiau skirtis.

„Tai įvyko vidurnaktį, siaubas, aš beveik miegojau“

„Gitti tėra sraigtelis ratuose, kurie suko nacistinę Vokietiją“, - taip dienoraščio autorę praėjusią savaitę apibūdino „Der Spiegel“. „Tai jauna moteris, turinti gabumų nuslėpti bjaurumus, trokštanti tikėti tuo, kas jai sakoma, ir, galiausiai, tapusi viena iš laimingųjų“, - pridūrė laikraštis.

Štai 1944 metų vasario 1-osios įrašas: „Kai šį rytą atvykome, mokykla buvo subombarduota. Waltraud, Melitta ir aš nuėjome pas Giselą ir šokome pagal gromofono įrašus“. Per kitą antskrydį jos rajone 1943 metų kovą žuvo du žmonės, 34 buvo sužeisti, o dar daugiau kaip 1 tūkst. liko be namų. Tačiau Gitti įrašė tik tiek: „Tai įvyko vidurnaktį, siaubas, aš beveik miegojau“.

1944 metų lapkritį Adolfas Hitleris mėgina atremti Normandijoje išsilaipinusių sąjungininkų atakas, planuodamas puolimą Ardėnuose, tačiau Gitti, tapusi nacių partijos nare, labiau nerimauja dėl savo šukuosenos. Ji rašo, kad kirpėja padarė jai siaubingą ilgalaikį sušukavimą, ir būgštauja, jog teks eiti į darbą kaip baidyklei.

1945 metų kovo 2-ąją, kai A. Hitlerio kariai mėgina sustabdyti Raudonosios armijos puolimą, vykstantį vos už 100 km nuo Berlyno, tuo metu jau 18 metų sulaukusi Gitti eina į kiną. „Su Margot nuėjome į „Admiralspalast“ kino teatrą žiūrėti „Meine Herren Söhne“. Filmas buvo labai mielas, bet viduryje buvo dingusi elektra. Kaip apmaudu!“.

Banalumas pradeda dar labiau badyti akis, kalbant apie nuolat dingstančius Berlyno žydus – tai tema, visame dienoraštyje „nusipelniusi“ tik vieno paminėjimo. 1943 metų vasario 27-ąją ji baigia savo pasakojimą apie tai, kaip su savo drauge Waltraud ėjo į operą ir pakeliui į namus buvo užkalbintos kareivių, užsimindama: „Visame mieste išvežami žydai, įskaitant siuvėją kitoje kelio pusėje“.

B. Eicke dabar yra 86 metai. Ji tebegyvena Berlyno Prenclauer Bergo rajone, kur gyveno ir per karą. Vos už kampo nuo darbovietės, kur ji dirbo sekretore, buvo įsikūręs į Aušvicą vežamų žydų „surinkimo centras“.

Neseniai per savo interviu ji sakė: „Mano sūnus visuomet man sakydavo: kaip galėjai būti tokia abejinga? Tačiau aš niekada nieko nepastebėdavau“. „1933 metais darytoje pirmosios klasės fotografijoje buvo kelios žydų mergaitės. Kai pozavome kitai fotografijai, jų jau nebebuvo. Kai užklausiau apie jas savo motinos, ji atsakė, kad jos persikėlė į Palestiną“, - pridūrė ji.

Praėjo dešimtmečiai, kol ji suvokė nacių nusikaltimų siaubingumą. „Tik lankydamasi Buchenvalde 1970 metais išvydau stovyklų fotografijas. Man prireikė daugelio metų, kol supratau, kas iš tikrųjų vyko“, - sakė ji.

Skirtingai negu tūkstančiams jaunų vokiečių moterų, B. Eicke pavyko išvengti Berlyną užėmusių Raudonosios armijos karių žaginimo. Tačiau Rytų fronte ji neteko savo tėvo ir dėdės. Kai kurie Vokietijos komentatoriai mano, kad jos naivus ir apolitiškas tų laikų liudijimas buvo nesąmoningas bandymas išgyventi.

„Mes tiesiog kapanojomės, neturėdami kito pasirinkimo“, - taip ji pati apibūdino savo patirtį.