Kiti tvirtina, kad tai tiesiog valstybės kūrimo krizė, kilusi nuvertus šalies lyderį Saddamą Husseiną 2003 m. bei pasitraukus JAV karinėms pajėgoms. Dar kiti įsitikinę, kad Irakas yra ant pilietinio karo slenksčio, kuriam kilus šalis suskils į tris dalis – tad susitarimas ją padalinti tarp etninių grupių nebūtų pati blogiausia išeitis.
Vidinį susiskaldymą dar labiau stiprina krizė Artimųjų Rytų regione, ypač – pilietinis karas Sirijoje, kurio poveikis ypač stipriai jaučiamas Irake. Irako sunitai musulmonai palaiko Sirijos sukilėlius, kai tuo tarpu Vyriausybė remia Assado režimą. Tai lemia gilius nesutarimus užsienio politikoje, o Sirijos konflikto baigtis neabejotinai atsilieps įtampai Irake.
Irakas ir praeityje išgyveno ne vieną krizę, balansuojant politinę sistemą tarp trijų religinių-etninių grupių, bet šįkart apžvalgininkai sutinka, kad blogiausias scenarijus yra įmanomas. Pastaruoju metu vis gilėja susiskaldymas tarp trijų didžiausių religinių-etninių grupių – šiitų, kurie sudaro 60 proc. gyventojų, sunitų ir kurdų.
Blogėjančią situaciją liudija ir liūdna išpuolių statistika – daugelis šaltinių sutinka, kad šis balandis buvo kruviniausias mėnuo nuo pat 2008 m. Jungtinių Tautų duomenimis, balandį daugiau nei 700 žmonių žuvo sprogus automobiliuose paslėptoms bomboms bei per kitus smurto aktus, iš jų daugiau kaip 430 buvo civiliai. Smurto bangą mėnesio pabaigoje dar labiau paskatino incidentas Havidžoje, Kirkuko provincijoje, kai balandžio 23 d. daugiau kaip 20 žmonių žuvo susidūrimuose tarp premjerui Nouri Maliki ištikimų saugumo pajėgų ir sunitų protestuotojų. Įvykį sekė kiti incidentai, ypač vietovėse, kuriose vyrauja sunitai, ir demonstracijos prieš N.Maliki Vyriausybę tęsiasi nuo praėjusių metų gruodžio. Sunitų sukilėliai sprogdintojai, kurie laikomi „Al-Qaeda“ ir jos „islamiškos Irako valstybės“ idėjos rėmėjais, taip pat pradėjo intensyviau vykdyti išpuolius, nukreiptus prieš šiitus musulmonus.
Valstybės kūrimo krizė
Be religinių nesutarimų, įvesti stabilumą visoje šalyje Irakui trukdo iki šiol silpnos valstybinės institucijos. Nors S.Husseinas buvo nuverstas prieš dešimt metų, kuriant valstybines struktūras irakiečiai vis dar ieško tinkamo balanso tarp religinių-etninių grupių.
Dabartinė Vyriausybė buvo patvirtinta 2010 m. gruodį, praėjus devyniems mėnesiams po rinkimų. Po ilgų derybų buvo nuspręsta sudaryti koalicinę Vyriausybę, kuri atstovautų visas tris pagrindines grupes – šiitus, sunitus ir kurdus. Rinkimus laimėjusios kurdų partijos lyderis Masoudas Barzani siekė į Aukščiausiosios nacionalinės strategijos tarybos vadovo postą paskirti Iyyada Allawi – sekuliarų šiitą, turintį sunitų palaikymą.
Taip tikėtasi palaikyti pusiausvyrą tarp šalies sunitų ir šiitų. Tačiau panašu, kad šios viltys žlugo. Ministru pirmininku tapęs N.Maliki savo partnerių kaltinamas uzurpavęs valdžią ir pamynęs ankstesnius susitarimus. N.Maliki kontroliuoja Irako saugumo aparatą, įskaitant vidaus ir gynybos ministerijas, ir tai jam suteikia daugiau galios nei bet kuriam iš jo partnerių.
Valdant S.Husseinui turėję geriausias pozicijas Irake, sunitai dabar lieka nustumti į šalį. N.Maliki neteko sunitų pasitikėjimo, kai neatsiliepė į jų reikalavimus ir nusiskundimus. Sunitai kaltina premjerą suėmus aukštus sunitų pareigūnus dėl politinių motyvų, antiterorizmo įstatymas taip pat dažnai taikomas būtent sunitų bendruomenei. Negana to, aukštas nedarbas ir kitos problemos išlieka ypač aštrios sunitams.
Kurdai jaučiasi stabiliausiai
Pasak savaitraščio „Economist“, šiandieninę padėtį galima vertinti nevienareikšmiškai. Šiaurinis ir pietinis regionai yra pakankamai išsivystę, jiems pavyko pasiekti tam tikrą gerovės lygį. Šiaurėje, kurdų autonominiame regione, nusikalstamumas yra gana žemas, smurto atvejų mažai. Vienintelė problema, kaip ir visoje šalyje – išsikerojusi korupcija, bet net ir tokiomis sąlygomis ekonomika čia pamažu atsigauna. Panašų vaizdą galima matyti ir Pietuose, kur gyvena šiitų musulmonų dauguma. Čia susitelkę svarbiausi šalies naftos telkiniai, ir nors anksčiau šis regionas buvo nepaprastai skurdus, šiandien situacija gerokai pasikeitė. Kaip ir Šiaurėje, nusikalstamumo lygis čia ypač žemas – žmogžudysčių statistika šiame regione geresnė nei Kanadoje.
Tačiau centrinėje šalies dalyje padėtis kur kas prastesnė. Suformavus N.Maliki Vyriausybę, išpuoliai šalyje kurį laiką tęsėsi tokiu pat intensyvumu, kaip ir anksčiau. Vėliau, neišspręstoms problemoms kaupiantis, o sunitams slenkant į valstybės valdymo paraštes, ginkluotas sunitų pasipriešinimas Vyriausybei išaugo. Jau pernai situacija buvo kur kas prastesnė, o dabar išpuoliai vis labiau intensyvėja. Baiminamasi, jog jeigu N.Maliki ir toliau spaus sunitų bendruomenę, religinės ir politinės įtampos virs tikru užtaisu ir sunitų gyvenamos al-Anbar bei Nineveh provincijos sukils prieš šiitų domuojamą Vyriausybę.
Tuo tarpu kovą kurdai kuriam laikui atšaukė savo ministrus ir parlamentarus iš Bagdado. Kurdai turi savų nesutarimų su N.Maliki, nors jie ir ne tokie aštrūs kaip sunitų. Po incidento Havidžoje kurdų karinės pajėgos taip pat sustiprino kontrolę nafta turtingoje Kirkuko provincijoje. Vis dėlto net jeigu nepriklausomas Kurdistanas ir yra siekiamybė Kirkuke, o provincija jau turi plačią autonomiją, jos teritorija neturi priėjimo prie jūrų kelių ir yra priklausoma nuo kaimynų – Irano, Sirijos ir Turkijos. Be jų pritarimo valstybingumas būtų neįmanomas, tad, apžvalgininkų teigimu, šiuo metu kurdai geriausias galimybes turi Irako sudėtyje.
Sirijos įtaka
Pats premjeras N.Maliki taip pat įspėjo apie galimą pilietinio karo pavojų. Dėl įtampos šalyje jis kaltina „religinę nesantaiką“, skleidžiamą iš kaimyninės Sirijos. „Religinė nesantaika sugrįžo į Iraką, nes ji prasidėjo kitoje šio regiono vietoje“, – atsiliepė premjeras apie regioninius ryšius tarp sunitų musulmonų.
Sirijoje sukilimą prieš šiitų valdžią veda sunitų grupės, kurios turi glaudžių sąsajų bei giminystės ryšių su Irako sunitais. Tuo tarpu N.Maliki palaiko Assadą ir šiitų režimą – šiai pozicijai ypač pritaria N.Maliki partneris Teheranas. Nenuostabu, kad Irake su nerimu laukiama Sirijos pilietinio karo baigties. Baiminamasi, kad laimėjus sukilėliams, sunitai Irake gaus dar daugiau paramos iš išorės ir tai gali ypač destabilizuoti ir taip nestiprią padėtį.
Tuo tarpu žvelgiant į Irako vidaus kontekstą, galima tik tikėtis, kad N.Maliki pasmerks incidentą Havidžoje ir sugebės imtis žingsnių, kad palenktų šalies sunitus į savo pusę. BBC apžvalgininkas Jimmy Muiras tvirtina, kad situaciją dar galima pataisyti – bent jau dėl paprastos priežasties, kad sunitams Irake taip sunku susivienyti ir kovoti kartu. Galiausiai – susiskaldęs Irakas nebus iš tiesų naudingas nei vienai iš kovojančių grupių.