Jorge Bergoglio gimė Buenos Airėse, penkių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo italas, dirbo geležinkelyje.
Pastebėję jo vadovavimo gabumus, jėzuitai J. Bergoglio paaukštino. Nuo 1973 iki 1979 metų jis ėjo Argentinos provincijolo pareigas. 1980 metais J. Bergoglio tapo San Migelio seminarijos, kurioje studijavo, rektoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 1986 metų. Vokietijoje būsimasis popiežius apsigynė daktaro disertaciją ir grįžo į tėvynę.
Būdamas kardinolu, J. Bergoglio pagarsėjo savo kuklumu, doktrininiu konservatyvumu ir atsidavimu socialiniam teisingumui. Jo pasirinktas paprastas gyvenimo būdas sustiprino jo, kaip kuklaus dvasininko, reputaciją. Užuot įsikūręs rūmus primenančioje vyskupo rezidencijoje, jis pasirinko gyvenimą mažame bute.
J.M.Bergoglio dažnai važinėdavo į darbą autobusu, pats gamindavosi valgį ir reguliariai lankydavo lūšnynus, supančius Argentinos sostinę. Jo nuomone, socialinė pagalba, o ne ginčai dėl doktrinos, turėtų būti esminė Bažnyčios veikla.
Jis yra kaltinęs kitus Bažnyčios hierarchus veidmainyste ir kad jie užmiršta, jog Jėzus Kristus apiprausdavo raupsuotuosius ir valgė kartu su paleistuvėmis.
"Jėzus moko mus elgtis kitaip: išeikit į lauką. Eikit ir dalykitės savo liudijimu; eikit ir bendraukit su savo broliai; eikit ir dalykitės; eikit ir prašykit. Tapkite Žodžiu kūne, kaip ir dvasioje", - J.G.Bergoglio sakė Argentinos kunigams praėjusiais metais.
Pasisako už kontracepciją
Pranciškus I, kuris dabar yra dvasinis 1,2 mlrd. pasaulio katalikų tėvas, paveldi Bažnyčią, besigrumiančią su virtine problemų, kurios suintensyvėjo valdant jo pirmtakui: pradedant kunigų trūkumu, didėjančia evangelikų Bažnyčių įtaka Pietų pusrutulyje, kur gyvena dauguma pasaulio katalikų, ir baigiant lytinio išnaudojimo krize bei paties Vatikano valdymo sunkumais.
Būdamas kardinolu J. Bergoglio ragino dvasininkiją priešintis tiek abortams, tiek eutanazijai. Tačiau jis pasisako už kontracepcijos naudojimą, siekiant išvengti ligų.
J. Bergoglio parėmė Bažnyčios mokymą homoseksualumo atžvilgiu, tačiau pabrėžė, kad giliai įsišaknijusias moterų ir vyrų homoseksualumo tendencijas reikia vertinti su pagarba, jautrumu ir vengti bet kokios tokių asmenų diskriminacijos. Jis aršiai priešinosi 2010 metais Argentinoje paskelbtam įstatymui, leidusiam tuoktis tos pačios lyties asmenims, pavadindamas jį „tikru ir baisiu antropologiniu žingsniu atgal“.
Būsimasis popiežius taip pat tvirtino, kad leidimas homoseksualams įsivaikinti vaikus yra vaikų diskriminacijos forma. Tokia pozicija sulaukė Argentinos prezidentės Cristinos Fernandez de Kirchner pašaipos, esą Bažnyčios tonas primena „Viduramžių laikus ir inkviziciją“ .
Nebendravo su žiniasklaida
„Ar Bergoglio yra pažangus, ar netgi išlaisvinimo teologas? – Ne. Jis nėra trečiojo pasaulio kunigas. Ar jis kritikuoja Tarptautinį valiutos fondą ir neoliberalizmą? – Taip. Ar jis daug laiko praleidžia lūšnynuose? – Taip“, – sakė J.M.Bergoglio oficialusis biografas Sergio Rubinas.
J.M.Bergoglio išsiskyrė iš kitų aukštų dvasininkų savo polinkiu į asketišką gyvenimą. Netgi tapęs aukščiausiuoju Argentinos Bažnyčios hierarchu 2001 metais, jis niekada negyveno puošnioje Bažnyčios viloje, kurioje buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II, kai buvo atvykęs į šią šalį. Kardinolas mieliau tenkindavosi paprasta lova pastate sostinės centre, o jo kambarys žvarbiais savaitgaliais būdavo šildomas krosnele. Daugelį metų jis po miestą važinėdavo viešuoju transportu ir pats gaminosi maistą.
J.M.Bergoglio beveik niekada neduodavo interviu žiniasklaidai, apsiribodamas kalbomis iš sakyklos, taip pat vengdavo prieštarauti savo kritikams, netgi žinodamas, kad jam metami kaltinimai yra neteisingi, teigė S.Rubinas.
Ši nuostata aiškiausiai išryškėjo, kai žmogaus teisių aktyvistai mėgino priversti kardinolą atsakyti į nepatogius klausimus, ką Bažnyčios pareigūnai žinojo ir ką nuveikė dėl diktatūros vykdytų pažeidimų po perversmo 1976-aisiais.
Daug argentiniečių tebepyksta dėl Bažnyčios pripažįstamo nesugebėjimo atvirai stoti prieš režimą, kuris pagrobė ir nužudė tūkstančius žmonių, siekdamas pašalinti iš visuomenės „ardomuosius elementus“. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugiau nei du trečdaliai argentiniečių laiko savo katalikais tačiau tik mažiau nei 10 proc. reguliariai dalyvauja mišių.
Vadovaujant J.M.Bergoglio, Argentinos vyskupai pernai spalį paskelbė bendrą atsiprašymą dėl Bažnyčios nesugebėjimo apsaugoti savo tikinčiuosius. Tačiau tame pranešime dėl diktatūros laikų smurto buvo vienodai kaltinama chunta ir jos priešai.
„Bergoglio labai kritiškai vertino žmogaus teisių pažeidimus per diktatūrą, tačiau jis taip pat visada kritikuodavo kairiuosius partizanus; jis neužmiršo to pusės“, – aiškino S.Rubinas.
Tas atsiprašymas atrodė pernelyg pavėluotas kai kuriems aktyvistams, kaltinusiems J.M.Bergoglio, kad jis labiau rūpinasi Bažnyčios įvaizdžiu negu pagalba daugeliui tyrimų dėl žmogaus teisių pažeidimų, vadovaujant Kirchneriams.
Kaltinamas kankinimais
J.M.Bergoglio dukart pasinaudojo Argentinos įstatymų numatyta teise, atsisakydamas stoti prieš viešą teismą, o kai galiausiai davė parodymus 2010 metais, jo atsakymai buvo aptakūs, sakė žmogaus teisių gynėja Myriam Bregman.
Bent dvi bylos yra tiesiogiai susijusios su J.M.Bergoglio. Vienoje jų tiriami kankinimai, taikyti dviem jėzuitams kunigams – Orlando Yorio ir Francisco Jalicsui, kurie 1976 metais buvo pagrobti lūšnynuose, kur skleidė išlaisvinimo teologiją. O.Yorio kaltino J.M.Bergoglio faktiškai perdavus jį mirties būriams, atsisakius pareikšti režimui, kad palaiko jų darbą. F.Jalicsas atsisakė kalbėti apie tą incidentą, užsidaręs viename vokiečių vienuolyne.
J.M.Bergoglio taip pat buvo kaltinamas nusigręžęs nuo vienos šeimos, kuri dėl valstybinio teroro neteko penkių artimųjų, įskaitant vieną moterį, kuri buvo 5-ą mėnesį nėščia, kai buvo pagrobta ir nužudyta 1977 metais.
De la Cuadros šeima kreipėsi į Jėzuitų draugijos vadovą Romoje, kuris paragino J.M.Bergoglio jiems padėti. Tuomet jis paskyrė aukšto rango dvasininką pasirūpinti šiuo klausimu. Po kelių mėnesių šis monsinjoras grįžo su vieno pulkininko rašteliu, kuriame buvo nurodyta, jog ta moteris kalėjime pagimdė mergytę ir kad ji buvo perduota vienai šeimai. Tačiau, kaip buvo nurodyta raštelyje, ta šeima esanti „pernelyg svarbi“, kad įvaikinimas būtų atšauktas.
Nors esama rašytinių įrodymų dėl bylos, su kuria jis buvo asmeniškai susijęs, J.M.Bergoglio 2010 metais paliudijo iki diktatūros pabaigos nežinojęs apie jokius pavogtus kūdikius.
Santykiai su prezidente prasti
Iš pradžių vaistininko išsilavinimą įgijęs J.C.Bergoglio dėstė literatūrą, psichologiją, filosofiją ir teologiją, kol galiausiai 1998 metais tapo Buenos Airių arkivyskupu.
Kardinolo titulas jam buvo suteiktas 2001 metais, kai šalies ekonomika byrėjo. Tuo metu jis pelnė pagarbą, kaltindamas nevaržomą kapitalizmą nuskurdinus milijonus argentiniečių.
Ankstesnė tikėtina simpatija tarp J.M.Bergoglio ir C.Kirchner vėliau visiškai išblėso. Kardinolo ir prezidentės santykiai taip atvėso, kad šalies vadovė liovėsi dalyvauti jo kasmetiniame kreipimesi „Te Deum“, kai Bažnyčios lyderiai tradiciškai išsako politiniams lyderiams, kas, jų nuomone, yra negerai visuomenėje.
Nebuvo minimas tarp favoritų
Pranciškus I tapo 266-uoju popiežiumi per Katalikų Bažnyčios 2 tūkst. metų istoriją. Jo išrinkimo data įspūdinga - 2013 03 13.
Nors yra konservatorius, jis laikomas reformuotoju. Prieš konklavą jo vardas nebuvo minimas tarp favoritų, be to, jis neatitinka vienos pagrindinių prieš naujo popiežiaus rinkimus keltų prielaidų, kad naujasis Bažnyčios lyderis bus palyginti jaunas.
Pranciškus I buvo vyriausias iš daugumos galimų kandidatų ir jo vardas beveik nebuvo minimas prieš konklavą karštligiškai spėliojant, kas gali tapti naujuoju pontifiku.
Be to, jis yra pirmasis popiežiumi tapęs jėzuitas.
Kardinolai turėjo keblią užduotį rasti tokį lyderį, kuris galėtų įveikti krizes dėl kunigų pedofilijos ir slaptų popiežiaus dokumentų nutekinimo, atskleidusio korupciją ir konkurenciją Romos kurijoje - Bažnyčios „vyriausybėje“.
Ši problemų lavina, kaip manoma, iš dalies paskatino Benedikto XVI sprendimą tapti pirmuoju per 700 metų savanoriškai atsistatydinusiu popiežiumi.