Pirmuoju popiežiumi, šias pareigas ėjusiu 32-67 metais, laikomas apaštalas Simonas Petras. Katalikams ir stačiatikiams jis - šventasis, kuriam priskiriama dviejų laiškų, įtrauktų į Naujojo testamento kanoną, autorystė.
Bažnytinė tradicija skelbia, kad Petras mirė Romoje, kankinio mirtimi ant kryžiaus. Nukryžiuotas, jo prašymu, galva žemyn, nes manė nesąs vertas mirti taip, kaip Kristus. Vėliau toje vietoje pastatyta bažnyčia (dabar - Vatikano bazilika), kurioje palaidotas jo kūnas.
Antrasis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius (apie 67-79 m.) - šv. Linas. Jam priskiriamas nutarimas, kad moterys bažnyčioje turi būti užsidengusios galvas.
Šventasis Sikstas I (seniausiuose dokumentuose Ksistus) Bažnyčiai vadovavo nuo 115 iki 125 metų. Šis popiežius išleido potvarkius, kuriais nurodė, jog pašventintus indus gali liesti tik dvasininkai. Pasauliečiams uždrausta liesti auksu, sidabru ar kitu tauriuoju metalu puoštas lėkšteles, ant kurių dedama pašventinta ostija.
11-asis popiežius šv. Anicetas uždraudė šventikams nešioti ilgus plaukus. Tikriausiai dėl to, kad gnostikai buvo ilgaplaukiai.
Popiežiui Soterui priskiriama nuostata santuoką laikyti galiojančia tik tuomet, jei ją palaimino šventikas. Dėl popiežiaus valdymo datos nesutariama, tačiau manoma, jog tai vyko apie 166–175 metus.
Šventasis Viktoras buvo pirmas popiežius, gimęs Afrikos provincijoje ir nutaręs Mišias aukoti lotyniškai.
217-222 metais Bažnyčią valdęs Kalikstas I tikriausiai buvo vergas, kuriam paskirta vadovauti bankui. Tačiau bankas bankrutavo, o Kalikstas buvo įmestas į kalėjimą. Jį išvadavo banko klientai, norėdami atgauti prarastus pinigus.
Po incidento būsimas popiežius buvo apkaltintas muštynių sukėlimu sinagogoje, todėl ištremtas į Sardinijos kasyklas. Popiežiaus pirmtakas privertė kasyklos vadovą jį paleisti. Vėliau jį į Romą pakvietė popiežius Zefyrinas. Kalikstas tapo arkidiakonu, popiežiaus patarėju bei kapinių, dabar vadinamų šv. Kaliksto katakombomis, vadovu, o po Zefyrino mirties - popiežiumi. Šio pasirinkimo nepripažino žinomas krikščionių rašytojas šv. Hipolitas, tapęs tuo metu pirmuoju antipopiežiumi.
Kaliksto valdymo laikais duotas sutikimas atleisti sunkias nuodėmes, pvz. svetimoteriavimą, nužudymą, stabmeldystę. Be to, Kalikstas pripažino galiojančia santuoką tarp laisvos moteries bei vergo, nors valstybė tokias santuokas laikė negaliojančiomis.
Pardavė pontifiko sostą
Tris kadencijas popiežiumi buvęs Benediktas IX – vienas prieštaringiausių pontifikų Bažnyčios istorijoje. Tai vienintelis žmogus, užėmęs popiežiaus vietą daugiau nei vieną kartą, vienintelis popiežius pardavęs pontifiko sostą.
Popiežiaus amžininkai labai neigiamai vertino jo valdymą ir gyvenimo būdą. Šventasis Petras Damianas apibūdino jį kaip „besimaudantį amoralume“ ir prilygino „demonui popiežiaus rūbais“.
Popiežius Silvestras III savo trečiojoje Dialogų knygoje taip apibūdina Benedikto valdymą „...jo prievartavimai, žmogžudystės ir kiti nenusakomi dalykai. Jo, kaip popiežiaus, gyvenimas buvo toks niekšiškas, toks nešvarus, toks prastas, kad aš drebu vien nuo minties apie tai“.
Benediktas neatvyko į teismą, kur buvo kaltinamas dvasininkų pareigų pirkimu ir pardavimu, todėl ekskomunikuotas.
Pareikalavo laikytis celibato
Viena pirmųjų jo užduočių buvo sustiprinti Bažnyčią po keliasdešimt metų trukusios suirutės valdant Benediktui IX ir trumpalaikiams popiežiams. Sušaukus Romoje vadinama Velykų sinodą, buvo pareikalauta iš dvasininkų laikytis celibato, griežtai pasmerkta prekyba dvasininkų pareigomis.
Leonas IX buvo pirmasis popiežius, kuris oficialiuose dokumentuose rėmėsi suklastotu Konstantino I dovanojimo raštu Donatio, norėdamas įtvirtinti savo kaip pasaulietinio ir dvasinio vadovo pirmumą. Popiežius įtikinėjo Konstantinopolio patriarchą, kad dovanojimo raštas yra originalus, ir tik Petro įpėdinis Romoje yra teisėtas visos Bažnyčios vadovas. Patriarchui atmetus popiežiaus pirmumo teisę, Katalikų Bažnyčioje įvyko didžioji schizma tarp rytų ir vakarų bažnyčių.
12 metų popiežiumi buvęs Grigalius VII Romos Katalikų Bažnyčiai vadovavo nuo 1073 m. ir pagarsėjo, kaip vienas žymiausių popiežių reformatorių.
Uždraudė dvasininkų santuokas
Grigalius IX (popiežius nuo 1227 m. ) taip pat vykdė reformas, vadinamas grigališkosiomis: pasiekė tik popiežiui suteiktos teisės karūnuoti imperatorių, skirti vyskupus, kurti vyskupijas, uždrausti bažnytinių pareigybių pirkimą ir prekybą šventomis relikvijomis, galutinai uždraudė dvasininkų santuokas.
11 metų popiežiumi buvęs Urbonas II 1095 metais paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį į Palestiną.
Grigalius IX įsteigė inkvizicijos tribunolus. Pritarė naujų vienuolijų – dominikonų, ypač pranciškonų – veiklai. Vien per 1230-1236 m. išleido 15 bulių, skelbiančių kryžiaus žygius prieš baltus. 1234 m. Vokiečių ordinui pripažino teisę valdyti Kulmą ir visas užkariaujamas prūsų ir lietuvių žemes.
Įpareigojo karūnuoti Mindaugą
Popiežiaus Inocentas IV pavedimu 1243-1245 m. dominikonai surengė kryžiaus žygius į Livoniją ir Prūsiją. Užkariautoje Prūsijoje įsteigė keturias vyskupijas. 1244 m. liepos 15 d. nusiuntė savo pasveikinimus ir palaiminimą tikintiesiems, gyvenantiems Lietuvoje.
Milane priėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiuntinius. 1251 m. parašė 6 laiškus dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikšto. Kulmo vyskupą įpareigojo karūnuoti Mindaugą. Rengė kryžiaus žygius prieš žemaičius. 1254 m. įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.
Vienas iš trijų titulo atsisakiusių popiežių - Šventasis Celestinas V, po atsistatydinimo popiežiaus Bonifaco VIII įkalintas.
Iš Lisabonos kilęs popiežius Jonas XXI poste buvo mažiau nei metus, nes per sprogimą mirė savo mokslinėje laboratorijoje.
Dantė pasiuntė į aštuntąjį pragaro ratą
Siekdamas pagerinti misionierių rengimą, Sorbonoje, Oksfordo, Bolonijos ir Salamankos universitetuose nurodė įsteigti graikų, hebrajų, arabų ir chaldėjų kalbų katedras. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ jį pasiuntė į aštuntąjį pragaro ratą.
18 metų popiežiumi buvęs Jonas XXII skelbė nuosavybės teisės dieviškumą, 1323 m. pasmerkė pranciškonų tezę, kad Jėzus Kristus ir apaštalai neturėjo jokios nuosavybės ir neturėjo teisės įgyti, parduoti ar dovanoti turto.
Paniškai bijodamas erezijų ir burtų, sudegino kelis pranciškonus minoritus, uždraudė alchemiją, spiritizmą. Bandė paskelbti dogmą, jog šventieji pamatys Dievą tik po Paskutiniojo teismo, bet spaudžiamas kardinolų turėjo atsisakyti šios idėjos.
Jonas XXII susirašinėjo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu dėl taikos su krikščionimis sudarymo ir Lietuvos krikšto, siuntė bulę ir legatus, bet Gediminas atsisakė krikštytis.
Inicijavo maro tyrimus ir gydymą
10 metų popiežiumi buvęs Klemensas VI pasižymėjo bebaimiškumu, 1348–1350 m. Avinjone siaučiant juodojo maro epidemijai, vykdė karitatyvią veiklą, gynė persekiojamus žydus, kurie buvo kaltinami epidemijos sukėlimu. Kai Strasbūre buvo sudeginti apie 900 žydų, išleido dvi bules, kurios, be kita ko, paskatino maro priežasčių tyrimus ir terapiją.
Šis popiežius 1343 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. 1349 m. laiške Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui siūlė krikštytis ir žadėjo karaliaus karūną. Globojo mokslą, menus, Romoje organizavo klasikinių kalbų studijas.
200-asis popiežius, palaimintasis Urbonas V gyveno paprastai ir kukliai, o tai ne visada patikdavo dvasininkijai, kuri buvo pratusi prie patogumų ir privilegijų.
Popiežius ėmėsi atstatinėti bažnyčias ir vienuolynus, padėjo vargšams, kvietė žmones vėl atsigręžti į Dievą. Priartėjo, bet nesugebėjo iki galo pasiekti vieno iš didžiausių savo tikslų – suvienyti Rytų ir Vakarų bažnyčias.
Lietuvos valdovams siūlė krikštą
Grigalius XI 1373 m. išleido ediktą, kuriuo reikalaujama, kad kunigai išmoktų vietos gyventojų kalbą ir ja mokytų tikybos dalykų. 1373 m. kreipėsi į Lietuvos valdovus, siūlydamas priimti krikščionybę.
Siekė unijos su Rytų bažnyčia. Pasitelkdamas inkviziciją kovojo su erezijomis Provanse, Vokietijoje, Ispanijoje, pasmerkė Džono Vaiklifo raštus. Po jo popiežiumi nebuvo išrinktas nė vienas prancūzas.
Iškart po išrinkimo popiežius Urbonas VI ėmė reikalauti, kad kardinolai ir kurija neimtų dovanų, pensijų ir kyšių, buvo ypač nusiteikęs prieš dvasininkus ne italus ir atsisakė grįžti į Avinjoną. Naujasis popiežius kardinolais paskyrė 24 italus. Prasidėjo Vakarų Bažnyčios Didžioji shizma. Jos metu Urboną VI palaikė Šventoji Romos imperija, Vengrija, Lenkija, Skandinavijos valstybės ir Anglija. Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Škotija, Neapolio karalystė rėmė Klemensą VII.
1388 m. kovo 22 d. Popiežius Urbonas VI patvirtino Vilniaus vyskupiją, o balandžio 17 d. − Lietuvos krikštą. Vilniaus vyskupijos kapitulą sudarė 2 prelatai ir 10 kanauninkų, vyskupu paskirtas pranciškonų kunigas Andrius.
Sūnėnus paskyrė kardinolais
8 metus popiežiumi buvęs Mikalojus V buvo pirmasis Renesanso popiežius, humanistas, menų, mokslo, literatūros globėjas, bibliofilas, Vatikano bibliotekos įkūrėjas, daugelio Romos bažnyčių, rūmų, tiltų, akvedukų, miesto fortifikacijos įrenginių atstatymo iniciatorius.
Popiežiumi išrinktas Kalikstas III, nors ir būdamas senyvo amžiaus, iš karto bandė organizuoti kryžiaus žygį prieš turkus, 1453 m. užėmusius Konstantinopolį. Du savo sūnėnus paskyrė kardinolais. Vienas iš jų, Rodrigo de Borja, vėliau tapo popiežiumi Aleksandru VI, liūdnai pagarsėjusiu korupcija ir amoralumu.
1456 m. Kalikstas įsakė antrą kartą, jau po mirties, teisti Žaną d'Ark. Teismo sprendimu ji pripažinta nekalta. Tais pačiais metais atnaujino draudimą bendrauti krikščionims ir žydams.
Išgarsėjo erotinės poezijos rinkiniu
210-asis popiežius Pijus buvo žymus humanistas, rašytojas, istorikas, poetas ir mokslininkas. Pirmasis išsamiai aprašė Europos žemyną, o veikale "De Europa" - ir Lietuvą, Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, lietuvių papročius, kai kurias Lietuvos krikšto aplinkybes.
Literatūroje išgarsėjo erotinės poezijos rinkiniu "Cinthia", istoriniais ir komedijos žanro kūriniais. Jo iniciatyva 1460 m. įkurtas Bazelio universitetas.
Bažnyčios valdovu tapęs Sikstas IV visapusiškai rūpinosi savo giminės reikalais. Jo tikslas buvo pagal Italijos kunigaikštysčių pavyzdį susikurti pasaulietinę monarchiją, kurią valdytų giminystės ryšiais susiję kardinolai. Sikstas IV į kardinolus pakėlė 5 giminaičius, kitus 10 paskyrė į aukštus bažnytinius postus. Vėliau jo sūnėnas tapo popiežiumi Julijumi II.
Sikstas IV buvo pirmasis, įvedęs cenzūrą dvasinio turinio knygoms. 1475 m. pradėjo tvarkyti kalendorinių bažnytinių švenčių skaičiavimą.
Garsėjo dideliu dėmesiu menui ir kultūrai. Jo vardu pavadinta Siksto koplyčia, kurioje jo įsakymu pradėta rengti konklavų susirinkimus, taip pat – paradinė salė Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Siksto IV rūpesčiu atsidarė Kapitolijus – pirmasis pasaulyje viešas muziejus.
Popiežiumi tapo papirkęs kardinolus, vėliau tokį elgesį draudė
1492 m. sūnų Čezarę paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu. Sūnui Chuanui atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Chuano nužudymo Aleksandras VI viešai išpažino savo nuodėmes.
Julijus II išrinktas pakartotinėje konklavoje, papirkęs didžiąją kardinolų dalį (tai bažnyčioje vadinama simonija), tačiau savo pontifikato metu tai griežtai draudė.
Priėmęs garsiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario vardą, pats pasireiškė kaip vienas karingiausių popiežių. Dalyvaudamas Italijos karuose suvienijo yrančią Popiežiaus valstybę. 1506 m. valstybės sienų apsaugai įkūrė popiežiaus šveicarų gvardiją, kurią sudarė nevedę, bet kovose patyrę Šveicarijos savanoriai.
Siekė Bažnyčios reformų, suaktyvino inkviziciją, prekybą indulgencijomis. Julijus II - pirmasis popiežius, kurio kūnas buvo balzamuotas, palaidotas Šv. Petro bazilikoje.
Rengė paradus su panteromis ir baltuoju drambliu
8 metus popiežiaus soste buvęs Leonas X labiausiai žinomas dėl nesėkmingų bandymų sustabdyti reformaciją, kuri prasidėjo jam būnant popiežiumi, kai Martynas Liuteris (1483–1546) apkaltino Katalikų Bažnyčią dvasine ir materialia korupcija.
Leonas X į popiežius išrinktas 1513 metais, kaip pasaulietis. Po rinkimų įšventintas į kunigus ir vyskupus.
Kaip teigiama, tuomet jis pasakęs savo broliui Džiulianui: „Jei Dievas suteikė mums popiežiaus vietą, mėgaukimės ja“. Ši frazė gerai iliustruoja į malonumus linkusio popiežiaus būdą ir rimtumo stoką, primena tuomet popiežiaus Romoje rengtus paradus su panteromis ir baltuoju drambliu Hanno.
Šis popiežius pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Kazimiero beatifikacijos bylą: 1517 m. sudarė komisiją gyvenimo šventumui ištirti, 1520 m. šiam darbui į Vilnių siuntė legatą vyskupą Z. Fererį.
Leonas X garsėjo labdara: ligoninėms, atleistiems kareiviams, piligrimams, vargšams studentams, pabėgėliams, luošiams, ligoniams ir įvairiausiems nelaimėliams kasmet buvo išdalinama daugiau nei 6000 dukatų. Globojo žydus. Buvo Renesanso kultūros žinovas, rėmė menininkus: Rafaelį, Mikelandželą ir kitus.
1520 m. liepos 15 d. popiežius Leonas X išleido popiežiaus bulę „Exsurge Domine“ ir 1521 m. sausio 3 d. ekskomunikavo Liuterį. Bulė buvo ignoruojama, o Liuteris ją viešai sudegino. Ir tai ne vienintelis Leono X dokumentas, į kurį nekreiptas dėmesys.
Anglijos karaliui Henrikui VIII paprašius popiežiaus leidimo skyryboms, Leonas X atsisakė tai daryti. Tuomet Henrikas VIII nusprendė įkurti anglikonų bažnyčią, pasiskirdamas save šios bažnyčios galva.
Mikelandželui sumažino pensiją
Rėmė menus, 1546 m. paskyrė Mikelandželą vadovauti Šv. Petro bazilikos perstatymui.
79 metų amžiaus popiežiumi tapęs Paulius IV pagarsėjo kaip vienas uoliausių inkvizicijos šalininkų, kovotojų prieš eretikus.
Daug kam buvo netikėtas kardinolo D. Karafos išrinkimas popiežiumi dėl jo nesugyvenamo šiurkštaus charakterio.
Tarp pirmųjų Pauliaus IV įsakymų buvo sumažinti Mikelandželo pensiją, perpiešti jo žymiosios freskos „Paskutinis teismas“ nuogas scenas Siksto koplyčioje. Paulius IV uždraudė bet kokias protestantų knygas, tarp jų ir lotyniškos Biblijos vertimus į vokiečių ir italų kalbas. 1559 metais Paulius IV sudarė pirmąjį Draudžiamųjų knygų sąrašą.
Protegavo savo giminaičių atėjimą į aukščiausius Bažnyčios ir valdžios postus.
Romos žydus vertė dėvėti geltonas skrybėles
Nuožmaus Pauliaus IV teroro bijojo visi, nes bet kuris prasižengęs ar jam nepatikęs galėjo atsidurti kalėjime. Iš Amžinojo miesto buvo ištremta 113 vyskupų, kurie buvo palikę savo vyskupystes, taip pat mieste buvo ieškomi bei gaudomi vienuoliai, išėję už savo vienuolynų vartų, neliko vietos prostitutėms, jų suteneriams.
1555 m. išleistas kanonas, pagal kurį įsteigtas Romos getas. Visi žydai privalėjo gyventi gete su nakčiai užrakinamais vartais. Jiems buvo privaloma dėvėti atpažinimo ženklus – geltonos spalvos skrybėles vyrams ir skraistes moterims.
Išplėtė inkvizicijos galias. Kiekvieną savaitę popiežius vedė inkvizicijos tribunolo posėdžius. Tapo norma autodafė – viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas. Nesusitaikę su Bažnyčia asmenys buvo viešai sudeginami.
Pauliui IV mirus, Romos gyventojai šėlo iš džiaugsmo: griovė ir daužė bet kokius popiežiaus atvaizdus, jo skulptūrą tampė po miesto gatves, padegė Šventąją kanceliariją.
Spėjo uždrausti rūkyti
Trumpiausiai per visą istoriją Bažnyčiai vadovavęs popiežius Urbonas VII taip pat spėjo pasižymėti – jis pirmasis istorijoje uždraudė rūkyti. Popiežius teigė, jog tie, kas rūko, uosto ar kramto tabaką bus atskirti nuo Bažnyčios.
O štai Grigalius XIV visai nepretendavo į Bažnyčios vadovus. Išgirdęs žinią apie jo išrinkimą popiežiumi, į kardinolus kreipėsi su ašaromis akyse klausdamas: „Teatleidžia jums Dievas! Ką jūs padarėte?“
Per savo trumpą 10 mėnesių popiežius Grigalius XIV daug meldėsi. Patirties politikoje ir diplomatijoje neturėjo, tad 1591 m. tik pataisė popiežiaus Siksto V įteisintą bausmę už abortus: ji nebetaikyta, jei abortas daromas dar nepajudėjus vaisiui.
1605 m. kovo 14 d. naujuoju popiežiumi išrinktas Aleksandras de Medičis valdė bažnyčią labai trumpai – mirė 28–ąją pontifikato dieną, todėl Leonui XI prigijo popiežiaus-Žaibo pravardė.
Persekiojo ir kankino Galilėjų
233-asis Bažnyčios popiežius Paulius V buvo pagarsėjo draudimais, nukreiptais prieš naujausius mokslo atradimus. 1616 m. į uždraustų knygų sąrašą jis įtraukė astronomo Mikalojaus Koperniko veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“.
Pauliaus V iniciatyva buvo pradėtas inkvizicijos procesas prieš tų laikų žymiausią fiziką ir astronomą Galilėjų, taip pat buvo uždraustas teiginys „Saulė nesisuka aplink Žemę, ir Žemė nėra Visatos centras“.
Paulių V pakeitęs Popiežius Grigalius XV įteisino slaptą balsavimą renkant popiežių konklavoje. Slaptu balsavimu pirmasis išrinktas popiežius Urbonas VIII išgarsėjo tuo, kad kankinimais privertė Galilėjų atsisakyti heliocentrizmo pažiūrų.
Uždraudė azartinius žaidimus ir dekoltė
1676 metais popiežiumi tapęs Palaimintasis Inocentas XI išsiskyrė labdaringa veikla, padėjo nukentėjusiems potvynio ir maro epidemijos metu.
Išrinktas popiežiumi jis įvedė griežtą administracinę ir finansinę tvarką, pradėjo kontroliuoti kurijos dvasiškių valdininkų pajamas, reformavo popiežiaus kuriją ir Romos vienuolynus. Uždraudė mieste azartinius žaidimus, moterims nešioti sukneles su giliomis iškirptėmis.
Pats pasižymėjo asketiška gyvensena, labdaringa veikla, gynė Šv. Sosto moralinį autoritetą, katalikų tikėjimo grynumą.
Populiarumo sulaukė sumažinęs maisto kainas
Nuo 1689 metų Bažnyčiai vadovavęs Aleksandras VIII buvo pasaulietis ir visų pirma tai jį skyrė nuo asketiško pirmtako. Per gana trumpą valdymo laikotarpį Aleksandras VIII vėl atgaivino nepotizmo praktiką. Tarp jo paskirtų kardinolų atsirado brolėnas bei brolio anūkas. Popiežius buvo populiarus tarp paprastų žmonių, nes sumažino mokesčius ir maisto kainas, tačiau sukėlė pasipriešinimą, norėdamas skirti karinę paramą savo tėvo gimtinei – Venecijai.
251-asis popiežius Pijus VII sudarė konkordatą su Napoleonu Bonapartu ir karūnavo jį imperatoriumi. Tačiau iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu. Popiežius Napoleoną ekskomunikavo, šis popiežių įkalino.
Pritarė ne visoms santuokoms
Trumpai Bažnyčiai vadovavęs Pijus VIII smerkė slaptas masonų draugijas, laisvos interpretacijos Biblijos vertimus. Įdomu tai, jog pritarė katalikų ir protestantų santuokoms Vokietijoje, tačiau nepalaikė tokių santuokų Lenkijoje ir Airijoje.
„Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašo“ autorius. Šiame leidinyje pasmerkė smerkė visus, reikalaujančius bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, neigiančius popiežiaus pasaulietinę valdžią, laikančius pasaulietinės teisės viršenybę prieš bažnytinę, reikalaujančius sąžinės laisvės.
Viename iš 80-ties paklydimų sakoma: „Smerkiami tie, kurie pasakys, kad popiežius gali ir turi susitaikyti su progresu, liberalizmu, šiuolaikine civilizacija“. Čia sąžinės laisvė vadinama beprotybe, žodžio laisvė – „didžiu paklydimu“.
1848 m. paskyrė Vaclovą Žilinskį Vilniaus, o 1849 m. M. Valančių - Žemaičių vyskupu. 1864 m. ir 1866 m. protestavo prieš Rusijos vyriausybės represijas, vykdytas prieš Katalikų bažnyčią po 1863 m. sukilimo. 1867 m. paskelbė encikliką, kurioje pateikė faktus apie katalikų religinės praktikos suvaržymus Rusijoje ir Lenkijoje.
Rusija į tai atsakė konkordato atšaukimu. Vatikano ir Rusijos santykiai dar pablogėjo popiežiui 1877 m. paskelbus memorandumą apie Rusijoje vykdytas represijas prieš katalikus.
Į draudžiamų knygų sąrašą įtraukė lietuvišką katekizmą
1878 metais popiežiumi išrinktas Leonas XIII akcentavo Bažnyčios pareigą kovoti dėl socialinio teisingumo. Enciklikoje „Rerum novarum“ (1891 m.) pirmą kartą išdėstė katalikišką socialinių klausimų sprendimą, neapsiribojant vien karitatyvinėmis priemonėmis.
Paskatino krikščioniškosios demokratijos, kaip ideologijos ir politinės jėgos, susiformavimą. 1881 m. leido istorikams naudotis Vatikano archyvais.
1954 m. gegužės 29 d. šventuoju paskelbtas Šv. Pijus X Bažnyčios vadovo pareigų ėmėsi 1903 metais.
Prancūzijoje Bažnyčią atskyrus nuo valstybės, nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija. 1907 metais į Draudžiamųjų knygų sąrašą įtraukė lietuvių autoriaus J. Ambraziejaus 1906 m. išleistą knygą "Trumpas Rymo katalikų katekizmas". Tai – vienintelė į šį sąrašą įtraukta lietuviška knyga.
Modernizmą šis popiežius vadino visų erezijų sinteze ir įvedė antimodernistinę priesaiką, kuri 1967 m. buvo pakeista tikėjimo išpažinimu.
Įkūrė radiją
Vatikano apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai dirbęs ir vėliau popiežiumi Pijumi XI pasivadinęs 259–asis Katalikų Bažnyčios vadovas 1922 m. de jure pripažino Lietuvos valstybę. 1926 m. Pijaus XI apaštaline konstitucija įkurta pirmoji savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija su arkivyskupo metropolito sostu Kaune, 1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašytas Vatikano ir Lietuvos santykius apibrėžiantis susitarimas – konkordatas.
Pasmerkė totalitarinius režimus ir jų ideologiją Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje, protestavo prieš žydų persekiojimus. 1931 m. įkūrė Vatikano radiją.
1939 m. popiežiumi išrinktas Pijus XII paskelbė dogmą apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų ir 1942 m. simboliškai paskyrė pasaulį Marijos širdžiai.
1940 m. nepripažino Lietuvos aneksijos ir leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto. Antrojo pasaulinio karo metais griežtai laikėsi neutraliteto, pasisakė prieš holokaustą, tačiau vengė atviros konfrontacijos su nacių Vokietija.
1943 m. diplomatinėmis priemonėmis nutraukė žydų trėmimą į koncentracijos stovyklas Slovakijoje, nurodė teikti žydams pagalbą vienuolynuose ir Bažnyčiai priklausančiose įstaigose. Po Antrojo pasaulinio karo rėmė nusiginklavimo politiką, pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais.
1950 m. paskelbė archeologinių tyrimų Šv. Petro bazilikoje rezultatus, kuriais patvirtinta, jog po bazilikos altoriumi rastas Šv. Petro kapas.
Paulius Marcinkus išgelbėjo popiežiaus gyvybę
Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo pradininku vadinamas popiežius Jonas XXIII 1959 metais pradėjo rengti Vatikano II susirinkimą, kurio pagrindiniai tikslai - Bažnyčios atsinaujinimas ir krikščioniškų Bažnyčių ekumenizacija.
Vienu moderniausių XX a. pontifikų laikomas Paulius VI 1965 metais panaikino Draudžiamųjų knygų sąrašą, reformavo liturgiją, pradėjo Kanonų teisės kodekso atnaujinimą, kurį baigė popiežius Jonas Paulius II, reformavo Kardinolų kolegiją, nustatydamas maksimalų jos narių skaičių (120) ir popiežių renkančių kardinolų amžiaus ribą (80 m.)
Apaštalinės kelionės Filipinuose metu, Paulių VI nuo pasikėsinimo peiliu išgelbėjo JAV lietuvis Paulius Marcinkus.
1978 metais popiežiumi išrinktas Jonas Paulius I mirė 33-ią šios tarnystės dieną. Italijoje jis prisimenamas kaip Besišypsantis popiežius, dar vadintas Dievo šypsena.
Jį pakeitė Jonas Paulius II - pirmasis per 455 metus popiežius ne italas, Romos Katalikų Bažnyčiai vadovavęs net 26 metus. Jono Pauliaus II mama - lietuviškos kilmės. Tai Benedikto XVI pirmtakas pabrėžė ir 1993 metų vasarą lankydamasis Lietuvoje.