Jau minėtoje knygoje „Vienui vienas“ tuometis SSRS vadovas M. Gorbačiovas pateikia savąją rugpjūčio įvykių versiją ir vertinimus. Vienas ryškiausių Sovietų Sąjungos lyderių išreiškia nusivylimą savo politiniais bendražygiais: „Pučas pakirto ir diskreditavo Pertvarką kaip socialinį politinį procesą, kurio tikslas ir prasmė – taikus, neprievartinis atsinaujinimas, valstybės ir visuomenės demokratizavimas, valdžios ir liaudies susvetimėjimo įveikimo procesas. Todėl pučas simbolizavo didžiulį žingsnį atgal, į praeitį iki pertvarkos, kur komandos iš viršaus, diktatas ir baimės autoritetas buvo neatsiejami valdžios ir visuomenės santykių atributai.“
Vertindamas 1991 metų rugpjūčio pučą istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vladas Sirutavičius neabejoja, jog pučas buvo vienas lemiamų faktorių SSRS žlugime. Nedidelės komunistų grupės organizuotas pasipriešinimas jiems atnešė nesėkmę, tačiau atvėrė naujus kelius buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms, jų tarpe ir Lietuvai, kuri tuo metu vis dar vadavosi iš sovietinio režimo gniaužtų, nors jau buvo paskelbusi nepriklausomybę.
„1991 metų rugpjūčio pučas atnešė daugybę pokyčių visai Sovietų Sąjungai. Lietuvai asmeniškai tai buvo vienas svarbiausių lūžio momentų SSRS istorijoje. Būtent po pučo Lietuva buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės taip pat ir pačios Sovietų Sąjungos“, – aiškina V. Sirutavičius.
V. Sirutavičiaus teigimu, pučo nesėkmę lėmė menkas šios politinės iniciatyvos palaikymas visuomenėje bei pozicijų išsiskyrimas įvairiose Rusijos politinėse struktūrose.
Pasak istoriko, visgi pučas lėmė būtent naujai išrinkto pirmojo nepriklausomos Rusijos Federacijos prezidento B. Jelcino, o ne tuo metu prieštaringai vertinto buvusio SSRS vadovo M. Gorbačiovo populiarumo augimą. Visuomenės favoritu tapo lyderis, kuriam politinė situacija tuo metu buvo palankesnė.
„B. Jelcino iškilimas prasidėjo anksčiau, dar iki pučo. Tuomet Rusijoje formavosi du galios centrai: Kremliaus-M. Gorbačiovo bei B. Jelcino. Taigi įtampa tarp šių politikų vyravo jau ilgai. B. Jelcino galios centras ėmė dominuoti ir tapo patrauklus plačiosioms masėms, kadangi jis pateikė savo šaliai tokią Rusijos idėją, kokią šią valstybę norėjo matyti jos piliečiai. Kokia visgi buvo pučo reikšmė M. Gorbačiovui kaip politikui? 1991 metų rugpjūčio įvykiai parodė, jog šis vadovas prarado buvusią įtaką. M. Gorbačiovo vaidmuo rugpjūčio pučo kontekste vertinamas labai prieštaringai. Nors savo knygoje politikas rašo neturėjęs nieko bendro su pučistais, tačiau daugelis jų savo pasakojimuose teigia priešingai. Anot pučistų, M. Gorbačiovas nuo jų nusisuko tik pučo pabaigoje. Visgi sudėtinga patikrinti šio teiginio teisingumą be patikimos archyvinės informacijos, kadangi kiekviena pusė dėsto sau palankias versijas“, – sako V. Sirutavičius.
V. Sirutavičius, projektuodamas kitokį, pučo pergalės, scenarijų, teigė, jog ji būtų pareikalavusi daugybės aukų.
„Pučistai rėmėsi karine jėga, tačiau sovietinės armijos prestižas buvo kritęs dėl tragiškų sausio 13-ios įvykių Lietuvoje bei pasipriešinimo Tbilisio demonstruotojams 1989 m. Dalis kariškių sąmoningai atsisakė prisidėti prie pučo organizavimo, kadangi suprato galimą jo baigtį ir grėsmes. Tačiau, jei organizatoriams būtų pavykę konsoliduotis, tuomet pučo rezultatai galėjo būti itin skausmingi ir žiaurūs. Turime pripažinti, jog SSRS irimas vyko sąlyginai taikiai. O prie to prisidėjo ir jos lyderiai. Nors daug kas šiuos įvykius vertina kaip kontrrevoliucinį mėginimą, pučo rezultatai parodė, jog visuomenei tolimesnė SSRS gyvavimo perspektyva nebebuvo priimtina. Kaip savo knygoje rašė ir pats M. Gorbačiovas, po pučo sulipdyti Sąjungos buvo nebeįmanoma, procesai buvo pažengę pernelyg toli“, – sako istorikas.
Ištrauka iš Michailo Gorgačiovo knygos „Vienas su savimi“ (leidykla „Baltos lankos“, 2013 m.)
Iš skyriaus „Rugpjūčio pučas“
Rugpjūčio 20 dieną turėjęs įvykti naujosios Sąjungos Sutarties sudarymas galėjo ir turėjo tapti nauju istoriniu visos šalies žingsniu. Jau pats pasirašymo aktas būtų autoritetingai paliudijęs visuomenei ir pasauliui, kad didžioji dalis Sąjunginių respublikų vadovų (devyni) pasirengę bendromis pastangomis stabilizuoti padėtį šalyje. Būtų buvę sudaryti teisiniai pagrindai valstybiniam Sąjungos vientisumui išsaugoti. Tam, kad toliau vystant federacinius santykius būtų tęsiamas jos demokratinis atsinaujinimas.
Sutartis būtų įtvirtinusi tikrą ir racionalų respublikų ir centro balansą, palikdama būtiną erdvę demokratinėms reformoms vykdyti. Rugpjūčio 14 dieną kalbėdamasis su manimi telefonu Jelcinas prasitarė, kad patiria vis didesnį „Demokratinės Rusijos“ lyderių spaudimą. Atsakiau trumpai: tave kritikuoja už tai, kad bandai išsaugoti imperiją, o mane – už tai, kad ją sugrioviau! Vadinasi, žengiame teisingu keliu.
Praėjus vos trims dienoms, akis į akį susidūriau su kitais naujosios Sutarties priešininkais. Aukščiausių valstybės ir partijos pareigūnų grupė, atkirtusi TSRS prezidentą nuo visų ryšio priemonių, izoliavusi mane, mano šeimą ir darbuotojus viloje Forose, ultimatyviai pareikalavo įvesti šalyje ypatingąją padėtį arba perduoti prezidento įgaliojimus viceprezidentui Janajevui, arba atsistatydinti. Nė minutei nesusvyravęs aš kategoriškai atmečiau visus tuos pasiūlymus.
Pareiškiau, kad įkurti šalyje Valstybinį ypatingosios padėties komitetą galima tik apie tai informavus Liaudies deputatų suvažiavimą arba TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pareikalavau sušaukti suvažiavimą arba Aukščiausiąją Tarybą: tegu jie ir sprendžia. Visai kas kita – nusikalstamas avantiūrizmas, už kurį teks atsakyti. Baigdamas kaip reikiant, „rusiškai“, išbariau atvykėlius. Atvirai kalbant, maniau, kad mano ryžtingas atkirtis privers sąmokslininkus atsikvošėti ir pakeisti savo ketinimus.
Negavę patvirtinimo, kad įvykdysiu bent vieną jų reikalavimą, ir susidūrę su ryžtingu mano atkirčiu, sąmokslininkų pasiuntiniai išvyko, kaip man pasirodė, kiek sutrikę. Tačiau kad jų planai rimti, liudijo tai, jog ryšys ir toliau liko išjungtas, o prieiga prie vilos užkirsta ir jos izoliacija dar labiau sustiprinta. Tai patvirtino faktą, kad suimti prezidentą ir užgrobti valdžią buvo planuojama iš anksto.
Pretekstas, dėl kurio surengtas perversmas, buvo laužtas iš piršto: esą TSRS prezidentas negali eiti savo pareigų, nes sunkiai serga, esą tai netrukus bus pagrįsta medicininiais dokumentais. Nesunku įsivaizduoti, kokiais būdais galėjo tai „patvirtinti“ savavališkai užgrobę ypatingąją valdžią „kompetentingi organai“. Kaip paaiškėjo, įrodymų, kad TSRS prezidentas sunkiai serga ir nepajėgs eiti savo pareigų, iš gydytojų atkakliai reikalauta asmeniniu KGB pirmininko nurodymu. Jų taip ir negauta. Mūsų gydytojų garbei reikia pasakyti: niekas nepasidavė spaudimui.
Vadinasi, priimtas potvarkis buvo neteisėtas.
Pučo dienos ir naktys su šimtais tankų ir šarvuočių Maskvos aikštėse ir gatvėse šalies piliečiams, naujiems demokratiniams institutams, visai pertvarkai tapo savotišku tiesos momentu.
Pučas pakirto ir diskreditavo Pertvarką kaip socialinį politinį procesą, kurio tikslas ir prasmė – taikus, neprievartinis atsinaujinimas, valstybės ir visuomenės demokratizavimas, valdžios ir liaudies susvetimėjimo įveikimo procesas. Todėl pučas simbolizavo didžiulį žingsnį atgal, į praeitį iki pertvarkos, kur komandos iš viršaus, diktatas ir baimės autoritetas buvo neatsiejami valdžios ir visuomenės santykių atributai.
Žmonės netruko perprasti melagingų jų veiksmų argumentų. Valstybinio ypatingosios padėties komiteto nariai nesulaukė bent kiek apčiuopiamo palaikymo nei Maskvoje, nei Leningrade, nei kituose miestuose, nei kitose respublikose. Maža to, šimtai tūkstančių piliečių Maskvoje stojo prieš Valstybinį ypatingosios padėties komitetą. Pagarbos vertas pilietines ir politines pozicijas užėmė Maskvos taryba, Rusijos Aukščiausioji Taryba. Prieš Valstybinį ypatingosios padėties komitetą viešai pasisakė Jelcinas, kuriam komiteto nariai siūlė prisidėti, kai žlugo reikalavimai, jų pateikti TSRS prezidentui.
Man atsisakius bendradarbiauti su sąmokslininkais, Valstybinis ypatingosios padėties komitetas neteko bet kokio teisėtumo, tai sumaišė pirminius sąmokslininkų išskaičiavimus, sukėlė tarp jų sąmyšį, nesutarimus ir pakrikimą. O susidūręs su masiniais protestais Maskvoje, būriui karo vadų atsisakius dalyvauti Baltųjų rūmų šturme Valstybinis ypatingosios padėties komitetas susvyravo ir jau rugpjūčio 21 dieną patyrė fiasko. Atrodė, kad absoliučią pergalę laimėjo pertvarka, demokratija. Bet pučas pakirto Sąjungos valdžios ir valdymo institucijų autoritetą.
Smarkiai nukentėjo ir Sąjungos prezidento pozicijos – jau vien dėl to, kad svarbiausi sąmokslo dalyviai, pasikėsinę į Konstituciją, įstatymus, demokratinę tvarką, buvo aukščiausieji valstybės ir partijos pareigūnai, priklausę TSRS prezidento aplinkai. Tarp jų Anatolijus Lukjanovas – TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Dabar jis iš visų jėgų siekia atsiriboti nuo Valstybinio ypatingosios padėties komiteto. Bet viskas, kas dabar žinoma apie jo elgesį tomis dienomis, rodo, kad jam neužėmus išdavikiškos pozicijos Kriučkovas ir kiti nebūtų ryžęsi daryti to, ką padarė.
Žlugo su tokiu vargu parengtas posūkis link Sąjungos centro ir Sąjunginių respublikų, tampančių suvereniomis valstybėmis, tarpusavio sąveikos ir supratimo, bendradarbiavimo, paremto besiformuojančiais federaciniais ryšiais.
Jau vykstant pučui, kuris metė ant šalies naują valdymo prievartiniais metodais šešėlį, prasidėjo veržlus nepriklausomybių skelbimo procesas: atsiskirti nuo Sąjungos panoro Estija, Latvija, Ukraina, Baltarusija, Moldavija, Azerbaidžanas, Kirgizija, Uzbekistanas. Šalyje pasikeitė jėgų santykis. Tiesą sakant, tai buvo jau kita šalis. Taip pasakiau grįžęs iš Foroso, be to, ir pats daugeliu atžvilgių pasikeičiau...
Mane labai sukrėtė, regis, gerai pažįstamų žmonių, kurie man už nugaros parengė ir organizavo pučą, išdavystė. Ir reikalas ne tik tas, kad jie nepateisino mano pasitikėjimo, apgavo ir išdavė mane. Reikalas tas, kad aš pats apsigavau, per daug pasikliaudamas savimi pervertinau jų žmogiškąsias, moralines ir politines savybes.
Galima sakyti, per patį pertvarkos piką, kai ji su tokiu vargu artėjo prie naujų perspektyvų, žmonės, kuriuos „iškėliau“, ciniškai išdavė demokratinius tikslus ir idealus, dėl kurių buvo pradėtas istorinės reikšmės šalies, valstybės, visuomenės atnaujinimas. Vietoj jų turėjo įsigalėti prievartinis spaudimas, bauginimo politika, apgaulė, jau nekalbant apie nusikalstamus bandymus pasikėsinti į įstatymus. Įsiviešpatavo stebėtina politinė trumparegystė.
Skaudžiu smūgiu tapo dalies CK sekretorių, nestojusių prieš sąmokslininkus arba net juos palaikiusių, elgesys. Išimtį sudarė, ko gero, vos keli draugai. Tokiomis sąlygomis priėmiau nelengvą sprendimą atsistatydinti iš TSKP CK generalinio sekretoriaus pareigų ir pasiūliau TSKP CK paskelbti, kad ši institucija paleidžia pati save.
Kad ir kaip būtų, aš ryžtingai pasisakau prieš milijonų komunistų kaltinimą fundamentalistinės partokratijos ydomis ir nuodėmėmis, prieš bandymus juodinti visą TSKP istoriją ir veiklą. Bėda ta, kad neribotas susisaistymas su valdžia uždėjo ant partijos kadrų pernelyg ryškų biurokratizmo, negatyvių visos atgyvenusios komandinės administracinės sistemos atspaudą. Įvykiai, vykę prieš rugpjūčio pučą ir jo dienomis, šias mano nuostatas patvirtino.
Negaliu nepažymėti, kokį bekompromisį vaidmenį kovoje su Valstybinio ypatingosios padėties komitetu suvaidino Borisas Jelcinas. „Ypatingumo“ šalininkų pergalė būtų nubloškusi šalį toli atgal ir sukėlusi sunkiai prognozuojamų negatyvių padarinių. Bet štai – kita medalio pusė: parodęs ryžtą kovoje su Valstybinio ypatingosios padėties komiteto nariais, kaip šalies grąžinimo į praeitį šalininkais, Jelcinas nesugebėjo laiku sustoti ir vėl, dar kartą su visu nuožmumu stojo į kovą prieš Sąjunginį valstybingumą kaip neva didžiausią Rusijos suvereniteto priešą.
Pučo dienomis ir iškart po to, kai šis žlugo, Jelcinas, nepaisydamas jokių konstruktyvių ribų, pasirašinėjo dekretus, kuriais Sąjungos institucijos tapo pavaldžios respublikų institucijoms. Į Sąjungos įstaigas buvo komandiruoti Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos atstovai, turėję teisę kontroliuoti, atšaukti ir keisti jų potvarkius. Savo dekretu (apie tai jau rašiau), pritariau Rusijos prezidento veiksmams pučo dienomis, bet sustabdžiau tolesnius Jelcino žingsnius šia kryptimi. Jie tik eskalavo separatistines nuotaikas respublikose, ir šios ėmė paskubomis „privatizuoti“ Sąjungos įmones ir įstaigas, įsikūrusias jų teritorijoje.
Visgi Jelcinas tęsė savo uzurpatorišką veiklą, stojo į TSRS griovimo kelią.
