Kaip rašo vokiečių leidinys „Die Zeit“, jis – Josifas Stalinas, jo atvaizdą galima pamatyti Rusijoje ant visuomeninio transporto ir privačių krovinių pervežimo įmonių automobilių. Vadinamieji stalinobusai pasirodė Stalingrado mūšio 70-ųjų metinių proga. Kaip rašoma leidinyje, šią iniciatyvą palaikė Komunistų partija ir dar kelios abejotinos organizacijos. Iniciatyva finansuota visuomenėje surinktomis lėšomis, ji, anot straipsnio autoriaus, džiugina J. Stalino gerbėjus, o kitiems atrodo sveiku protu nesuvokiama.

Taip jau yra, kad net praėjus 60 metų po mirties, dėl J. Stalino asmenybės rusų visuomenėje verda nemažai ginčų. Anot straipsnio autoriaus, taip yra todėl, kad šalies vadovai ir elitas iki šiol nesugebėjo ar nepanorėjo apibrėžti savo pozicijos dėl praėjusios istorinės epochos.

„Iki šiol Rusijoje nėra vienos nuomonės dėl to, kokiu istoriniu palikimu remiasi posovietinė Rusija. Kur ji eina ir kur nori eiti“, – rašoma straipsnyje.

Vladimiras Putinas visada siekė balanso kalbant apie požiūrį į šalies praeitį. Čia jis vadino Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa, naudojosi pergalė prieš fašistinę Vokietiją, kad suburtų savo valdinius, ant nostalgijos praeičiai bangos gražino seną sovietinį himną, čia lankė stalinizmo aukų sušaudymo vietas ir lenkė galvą prieš sušaudytuosius lenkų kariškius Katynėje“, – rašo autorius.

Anot jo, viena vertus, pergalė II pasauliniame kare turi Kremliui didžiulę politinę reikšmę, ji – tarsi akmuo ežioje šiuolaikinei Rusijai – būtent nuoroda į sovietinius laikus suteikia V. Putino valdžiai imtis įvairiausių falsifikacijų per rinkimus. Kita vertus, „atvira stalinistinės sistemos analizė galėtų atskleisti paralelių su dabartiniu V. Putino režimu – su jo monopolija valdžioje, su praraja tarp valdžios ir visuomenės“. O tai, autoriaus įsitikinimu, nepalanku valdžiai.

„Vis tik istorija lieka taktiniu instrumentu, iš kurio galima sukonstruoti ką tik norma, o šis instrumentas parankus valdžiai. Istoriją aiškina ne istorikai, o politikai ir Kremliaus polittechnologai“, – rašoma straipsnyje. Kad jie trukdo suvokti savo šalies istoriją, rodo ir minėjimas istorinių įvykių, kurių prisiminimai yra našta tiek veteranams, tiek jų palikuonims. O nesibaigiantys ginčai dėl Stalino asmenybės tik sunkina padėtį – šio žmogaus asmenybės istorijos susiaurinimas iškreipia prisiminimus. Atrodytų, vienoje pusėje stovi vyriausiasis vadas, kitoje – armija. O juk eiliniai kareiviai verti kur kas didesnės pagarbos, nei iki šiol manyta.