Kuba atsiveria po pusės amžiaus

Raulis Castro paskelbė apie neįtikėtiną reformą, kuri atvers šalies duris – pirmą kartą po revoliucijos kubiečiams leista išvykti iš šalies, o emigravusieji galės sugrįžti. Atrodo, vienas paskutiniųjų socialistinių režimų išties minkštėja. Vis tik reformos nušviečiamos gražiau už realybę.

Sausio viduryje prie migracijos departamento Kuboje nusidriekė ilgiausios eilės – daugybė žmonių atėjo pasiimti savo pirmojo paso, kurį iškart nešė į užsienio šalių ambasadas vizai gauti. Pirmą kartą po Fidelio Castro atėjimo į valdžią kubiečiai galės išvykti iš šalies. Iki šiol norint išvažiuoti tekdavo kreiptis dėl specialaus leidimo į Migracijos departamentą; sutvarkyti reikiamus dokumentus kainuodavo 300 JAV dolerių – penkiolika kartų daugiau nei vidutinis mėnesinis atlyginimas. Tačiau ir šie prašymai retai būdavo patenkinami. Lygiai prieš metus Yoani Sánchez, pasaulyje pripažinta tinklaraštininkė, savo tekstais apie Kubos realijas „Generacion Y“ užsitraukusi valdžios nemalonę, negavo leidimo išvykti iš šalies – jau devynioliktą kartą. „Po 24 valandų laukimo prie Migracijos departamento durų supratau, kad pagaliau jie išduos man pasą. <...> Tačiau aš tuo tikrai patikėsiu tik tada, kai stebėsiu vaizdą pro kylančio lėktuvo langą“, – savo išgyvenimais dalinosi žmogaus teisių aktyvistė Y.Sánchez. Įstatyme numatyta, jog kai kuriems asmenims pasas gali būti neišduotas remiantis „viešuoju interesu“ – daugelis disidentų baiminasi, kad jų vardai gali atsidurti šiame sąraše.

Režimas atsipalaiduoja

Vandenynas, skalaujantis Kubos salą, saugo geriau nei Geležinė uždanga Šaltojo karo metu, bet nesustabdė emigrantų, bandžiusių pasiekti JAV ar Lotynų Amerikos šalis savadarbiais laiveliais. Daugelis nelegaliai išvykusiųjų nebeturėdavo galimybės grįžti į Kubą. Išskirtos šeimos dabar turi progą vėl susijungti, o svajonės susikurti gyvenimą svetur gali tapti realybe. Tiesa, paskelbus naujas sąlygas, paso išdavimo kaina padvigubėjo iki 100 JAV dolerių ir siekia penkis vidutinius atlyginimus. Viza, draudimas bei kelionės bilietas eiliniams kubiečiams yra absoliučiai neįperkami, bet šitiek laukę tokios progos jie bijo ją prarasti. Vieni parduoda namus, kad įpirktų lėktuvo bilietą, kitiems padeda anksčiau išvykę giminaičiai. „Žmonės pavargo laukti, pavargo atidėlioti savo svajones“, – rašo Y.Sánchez.

Daugiau kaip penkis dešimtmečius Castro režimas laikė Kubos sienas uždarytas, o visuomenę – smarkiai suvaržytą. Valdžią perėmęs Fidelio brolis R.Castro pažadėjo pokyčius, tačiau panašu, kad partijos viduje ne visi su tuo sutiko. Leidimas kubiečiams išvykti iš šalies buvo neįsivaizduojamas dar prieš pusmetį – bet taip pat ir kitose srityse Kubos valdžia pamažu atleidžia kontrolę. Dabar kubiečiams leidžiama pirkti ir parduoti nekilnojamą turtą, įsigyti automobilį, mobilų telefoną ar kompiuterį ir net lankytis viešbučiuose, kurie anksčiau buvo uždrausta zona, skirta tik turistams.

Pasilieka galimybę kontroliuoti

Leidimas išvykti kubiečiams yra nepaprastai reikšmingas žingsnis, bet kai kurie žmogaus teisių aktyvistai jį vertina skeptiškai. Ir iki šiol Kubos sienos nebuvo uždarytos aklinai, tik labai griežtai kontroliuojamos. Režimui lojalūs kubiečiai, turintys giminaičių užsienyje, galėjo gauti leidimą išvykti – nors tai jiems ir brangiai kainuodavo. Taip pat Kubos specialistai kartais būdavo siunčiami dirbti į užsienį pagal sutartis – ypač vertinami Kubos gydytojai dažnai būdavo kviečiami į kitas Lotynų Amerikos šalis. Net vėžiu sergantis Venesuelos vadovas Hugo Chavezas visas operacijas atliko Kuboje. Tuo tarpu režimui „nepatogūs“ žmonės, kurie nepaisant daugybės prašymų leidimo išvažiuoti iki šiol negaudavo, dabar galės išvažiuoti. Ir vis tik tai neapsaugo jų nuo valstybės šantažo – išvažiavusiems vis tik galima užkirsti kelią sugrįžti, o likę giminaičiai ir draugai vis dar priklausys nuo valdžios malonės.

Kubiečius išvažiuoti iš šalies stabdo ne tik jų pačių Vyriausybė. Ilgiausios eilės nusidriekusios prie praktiškai visų Havanoje esančių ambasadų dar toli gražu nereiškia, kad vizos bus išduotos visiems prašantiems. Ypač Europoje kovojant su nedarbu papildomas imigrantų srautas toli gražu nėra pageidaujamas. Be to, norint gauti Šengeno vizą, reikalaujama brangaus sveikatos draudimo, kuris daugeliui kubiečių tiesiog neįkandamas. Tad Kubos sienų atvėrimas dar nereiškia, kad visos valstybės suskubs priimti kubiečius, o vizų išdavimas gali užtrukti. Viešųjų ryšių prasme šis sprendimas R.Castro labai naudingas – jis pademonstravo šalies atsivėrimą, nors tai tikrovėje visai nereiškia laisvo žmonių judėjimo per sieną.

Skirta viešiesiems ryšiams

Tai – ne pirmas kartas, kai Havanos režimas demonstruoja „atsivėrimą“ ir „nuosaikumą“ pasauliui, priimdamas viešųjų ryšių sumetimais pagrįstus sprendimus. Paprastų žmonių kasdienybę jie nedaug pakeitė, bet tarptautinėje spaudoje plačiai nuskambėjo kaip Vyriausybės „apsisprendimas reformuotis“. Tarp jų – leidimas įsigyti kompiuterius, kurie buvo seni ir kainavo neįkandamas sumas; leidimas užsiimti smulkiu verslu, bet mokant drakoniškus mokesčius. Vienas iš ypač lauktų leidimų yra susijęs su teise parduoti ir pirkti nekilnojamąjį turtą, kuriuo anksčiau buvo galima tik keistis be jokių piniginių transakcijų. Tik ši galimybė vis dar uždrausta užsieniečiams, o patys kubiečiai gali turėti ne daugiau kaip vieną būstą – kaip ir ne daugiau nei vieną darbą, siekiant išvengti spekuliacijų.

2011 m. vasarį Kubos valdžia iš Venesuelos nusipirko optinį kabelį greitajam internetui įdiegti – tačiau pasak Y.Sánchez, iki šiol ši informacija nebuvo skelbiama Kubos piliečiams. BBC praneša, kad kabelio bandymai prasideda tik dabar – kol kas kubiečiai naudojasi lėtu ir brangiu per palydovus tiekiamu internetu, prieinamu nedaugeliui ir ribojamu bei cenzūruojamu valdžios. Kubos interneto prieinamumas yra mažiausias Lotynų Amerikoje ir vienas mažiausių pasaulyje. Naujiena apie kabelio aktyvavimą suteikė vilčių daugeliui disidentų bei žmonių, siekiančių ryšio su išo­riniu pasauliu. Oficiali spauda suskubo išplatinti pranešimą, jog net ir greitasis interneto ryšys „dar nereiškia, kad prieinamumas automatiškai išaugs“. Kol kas nėra reikiamos infrastruktūros ir gyventojai neturi galimybės prisijungti prie naujojo kabelio – tam, kad tai įvyktų, prireiks didžiulių investicijų ir laiko.

Nepaisant visų „bet“

Vis dėlto nepaisant skepticizmo ir nuolat pačios R.Castro Vyriausybės sabotuojamų reformų, kiekviena nuolaida yra žingsnis į priekį. Apsukrūs kubiečiai moka išnaudoti progas – ir anksčiau jie nelegaliai susimontuodavo televizijos lėkštes, kad „sargybiniui“ stebint, ar neatvažiuoja policija, galėtų pasižiūrėti meksikietiškas muilo operas. Ir anksčiau jie gaudavo priėjimą prie interneto, kad kaip žymioji tinklaraštininkė Y.Sánchez galėtų bendrauti su pasauliu ir pasakoti apie tikrąsias kasdienybės realijas Kuboje – internetui, kaip ir viskam, egzistuoja juodoji rinka. Naujos nuolaidos suteiks dar daugiau progų tiems, kurie pavargo nuo socialistinio režimo kontrolės ir pasiilgo laisvės, pradedant nuo mažiausių dalykų.