– Iš pradžių, kas gi yra ta vadinamoji Šiaurės Afrika? Kuo ji ypatinga ir kodėl šiam regionui skiriama tiek daug dėmesio?
– Populiariojoje sąmonėje arabakalbė Šiaurės Afrika dažnai būdavo atskiriama nuo tos dalies, kuri įvardijama kaip berberų Afrika. Berberų Afrika buvo suvokiama kaip tarpinė teritorija tarp arabakalbės ir vadinamosios juodosios Afrikos. Galima sakyti, ši teritorija ilgai buvo savotiška pilkoji zona. Juk tai – Sacharos dykuma. Įsivaizduota, kad ten nelabai kas vyksta ar vyko, todėl šis regionas nereikalauja daug dėmesio. Dabar įspūdis toks, kad visos tos trys Afrikos dalys pasaulio galingųjų akyse tapo vienu regionu, nors ir skirtingų atspalvių.
Berberų Afrika, akivaizdu, turi daug ką bendra su Šiaurės Afrika, ypač kalbant apie iššūkius. Tuos iššūkius galime matyti dvejopai. Viena vertus, galime sakyti, kad vienas iššūkių – jei ne žlungančios, tai labai silpnos regiono valstybės. Kitas iššūkis, kuris tiesiogiai siejasi su dabar vykstančiais procesais, kad skirtingos berberų etninės grupės, ar tai būtų tuaregai, ar kiti, turėjo lūkesčių pokolonijinės eros pradžioje sukurti savo valstybes, bet nesukūrė.
Taigi, kai tik susidaro palankios sąlygos, tuos lūkesčius mėginama realizuoti. Matome, kad Šiaurės Malyje tokios sąlygos susidarė. O jei prie viso šito dar pridėtume vadinamąjį arabų prabudimą, per kurį, galima sakyti, buvo atverta Pandoros skrynia...
Arabų pavasaris išlaisvino įvairias gaivališkas jėgas tiek fiziškai (kalbu apie žmones, kurie gali veikti, taip pat ginklus, kurių dabar galima įsigyti arba pavogti, ypač po pokyčių Libijoje), tiek ideologiškai. Šiuo atveju po Osamos bin Ladeno žūties buvo įsivaizduojama, kad „Al Qaeda“ lyg ir tapo neveiksni. Galbūt kokios nors atskiros grupuotės ir veikia, pirmiausia Pakistano teritorijoje, tačiau jos jau nėra tiesiogiai siejamos su „Al Qaeda“, veikiau su vietos Talibanu, kuris paprastai skiriamas nuo „Al Qaedos“. Dabar „Al Qaeda“ vėl iškyla, galbūt ne pasauliniu mastu, bet regioniniu, kaip veikianti nuo Maroko iki Malio, o gal net iki Nigerijos. Taigi kalbame apie naują iššūkį.
Žinoma, reikėtų klausti, ar ta grėsmė sukonstruota, ar reali? Kiek tai, kas dabar vyksta Šiaurės Afrikoje turi įtakos vystantis regiono šalims? Kiek tai turi įtakos Europos saugumui? Manau, šie klausimai ir yra atspirties taškas.
Kai kurios Europos šalys, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, mato iššūkių net Europai, o kitos šalys ne tokios greitos nutarti, kad tai, kas dedasi Šiaurės Afrikoje, automatiškai reiškia pavojų Europai. Sakyčiau, kad situacija Šiaurės Afrikoje labai kompleksiška. Žinoma, galime viską suvesti į Malio tragediją, bet galima į viską žiūrėti ir platesniame kontekste.
– Kažkada „Al Qaeda“ iš Irako, jei taip galima sakyti, persikraustė į Jemeną. Galbūt dabar iš Vidurinių Rytų „Al Qaeda“ kelia koją į Šiaurės Afriką?
– Iš tos informacijos, kuri prieinama viešai, tokią išvadą būtų galima daryti. Tie žmonės, kurie veikė Viduriniuose Rytuose, tiek pačiame Irake, tiek aplink jį, tarkime, Saudo Arabijoje ar Jemene, tikėtina, atsirado ir Šiaurės Afrikoje. Galbūt jie pagal kilmę yra šiaurės afrikiečiai, tačiau savo laiku, matyt, buvo išvykę iš regiono į Vidurinius Rytus, ten treniravosi ar, tarkime, dalyvavo koviniuose veiksmuose. Šiuo atveju jie ne tik savo patirtimi, bet ir tam tikrais ryšiais yra susiję su Viduriniais Rytais. Žinoma, negalima sakyti, kad visi afrikiečiai yra susiję su Viduriniais Rytais, tačiau, manyčiau, bent dalis grupuočių narių, labai tikėtina, palaiko ryšius su kitomis Viduriniuose Rytuose veikusiomis ir tebeveikiančiomis grupuotėmis.
– Visgi ar nėra taip, kad Šiaurės Afrikos karo vadai paprasčiausiai skolinasi „Al Qaedos“ vardą, kad, pavyzdžiui, įbaugintų savo priešininkus?
– Sutinku. Dar prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus sakiau, kad „Al Qaedos“ vardas tapo tarsi franšize. O.bin Ladenas, manau, negalėjo atsidžiaugti girdėdamas, kad kur nors jam net nežinomoje teritorijoje kas nors prisidengia „Al Qaedos“ vardu. Manau, jį tai turėjo labai maloniai nustebinti.
Pastarąjį dešimtmetį kalbėta apie gausybę grupuočių Artimuosiuose Rytuose, net Europoje, kurios naudojo šį pavadinimą. Dalis šių grupuočių apskritai buvo butaforinės. Taigi šiuo metu kalbėti apie „Al Qaedą“, kaip apie struktūrą ar tinklą, kokį buvo sukūręs O.bin Ladenas su savo tuomečiais pagalbininkais, tikrai negalime. Padėtis dabar visai kitokio pobūdžio. Žinoma, galime kalbėti apie grupes, kurios ideologiškai pritaria tam, ką pradėjo O.bin Ladenas, tačiau tai nereiškia, kad jos priklauso tam tikrai struktūrai, kuri užsako, kontroliuoja ar finansuoja jų veiksmus.
Žinoma, globalizacijos amžiuje ryšių, vienokie ar kitokie, esama. Juk ir studentai turi ryšių. Šiuo atveju nieko nuostabaus nėra. Dabar vyksta tam tikras arabakalbių žmonių suartėjimas. Tarkime, reikėjo daug metų, kad, pavyzdžiui, marokiečiai pradėtų paprasčiau bendrauti su jemeniečiais. Dabar tai galima padaryti gerokai lengviau. Pakanka virtualios erdvės.
Tie ryšiai ar tinklai, kurie gali sudaryti įspūdį, kad tai institucionalizuotos organizacijos, turinčios hierarchiją, veikiau yra virtualus bendravimas, kuris yra ne vertikalus, o horizontalus.
– Kovotojai jau grasina prancūzams, kad keršys už Malį. Prancūzijoje net kalbama, kad karinė kampanija Malyje gali kaip reikiant atsirūgti. Ar prancūzai apskaičiavo riziką. Galiausiai ko jie siekia?
– Ko siekia Prancūzijos vyriausybė? Kai kurie apžvalgininkai Prancūzijoje buvo bepradedą kaltinti dabartinį šalies prezidentą minkštakūniškumu. Esą jis nemoka ryžtingai priimti sprendimų, kad sugrąžintų Prancūziją į svarbiausių pasaulio valstybių klubą, kuris, kaip žinome, nedidelis. Taigi, tokiais savo veiksmais François Hollande'as neabejotinai bando parodyti, kad Prancūzija yra pasaulinio lygio veikėja. Šiuo atveju jis gelbsti save, bet kartu padeda tautai.
Kitas klausimas, kuo Prancūzija rizikuoja? Viskas priklauso nuo to, ko vyriausybė siekia. Jei Paryžius siekia susigrąžinti įtaką turėtose kolonijose Vakarų Afrikoje, šį tikslą prancūzai kaip ir pasiekė. Malio vyriausybė ir kariuomenė dabar priklauso nuo prancūzų geros valios. T. y. prancūzai grįžo į Malį ne kaip imperialistai kolonistai, o kaip gelbėtojai. Šiuo atveju į juos panašiai gali žiūrėti ir kitos Afrikos valstybių vyriausybės, o gal ir tų valstybių visuomenės, kurioms ta grėsmė, kaip sakiau, gali būti ir specialiai konstruojama.
Ar žus prancūzų? Taip, žus. Ar Prancūzijos vyriausybei tai svarbu? Na, būtų gerai, jei nežūtų, tačiau vyriausybės dažniausiai priima sprendimus atsižvelgdami į tautos ilgalaikę raidą, o ne momentiškai, t. y. galvodamos kaip apsaugoti vieną ar du žmones, ypač jei tai kariai, kurie tam ir yra rengiami, kad kovotų ir pasiaukotų dėl valstybės interesų ar prestižo.
– Kaip vertinate diskusijas Lietuvoje, kad mūsų šalis taip pat turėtų prisidėti prie operacijos Šiaurės Afrikoje?
– Kiek tai būtų susiję su NATO, Lietuva, matyt, neišvengtų šio klausimo. Rodos, tas argumentas, kad amerikiečiai mums labai daug padarė gero (pirma, kad Lietuva taptų NATO nare, antra, kad turėtume oro policiją), niekur nedings. Taigi, jei operacija būtų organizuojama per NATO prizmę, Lietuva turėtų įsitraukti. Nebūtinai formaliai, būtų galima ir neformaliai. NATO nebūtinai priima sprendimus viešai. Bet jei mes kalbame apie ES prizmę, manyčiau, Lietuva gali sėkmingai išsisukti nuo atsakomybės, argumentuodama, kad turi mažai karių, per mažai technikos, kad mūsų kariai nekalba prancūzų kalba, be kurios negali išsiversti ir t. t.
Tam tikras Lietuvos gestas labai tikėtinas, tačiau, kalbant apie realią pagalbą prancūzams ar kokiai koalicijai, kuri ten būtų sudaryta, nemanau, kad kas nors iš mūsų politikų, ar žiniasklaidos, ar intelektualų būtų tokie naivūs. Kitaip sakant, mes tikrai neprisidėsime prie to kaip nors lemtingai, tačiau niekuo ir nerizikuosime.