Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Politikos mokslų instituto direktorius, geopolitikos ekspertas, profesorius Egidijus Motieka teigia, kad G. Depardieu poslinkis į Rusiją yra geoistorijos ir geokultūros dalykas.
Jo teigimu, Rusija ir Prancūzija istoriškai konfliktavo labai mažai, rusų aristokratija visiškai natūraliai buvo perėmusi daugelį prancūzų kultūros aspektų, laisvai kalbėjo prancūziškai, vaikams samdydavo prancūzų aukles, o kai 1814 m. antiprancūziškos koalicijos pajėgos, tarp jų ir rusai, užėmė Paryžių, prancūziškai kalbantys rusų karininkai sulaukė didelio pasisekimo.
„G. Depardieu poslinkis į Rusiją yra geoistorijos ir geokultūros dalykas. Jis tarsi natūralus, nes šalyje susidarė tam tikra socialinė-ekonominė situacija, tačiau svarbiausia yra kultūrinis bei istorinis Rusijos ir Prancūzijos nekonfliktiškumas: tarp jų niekada nebuvo kažkokių didelių lūžių, beveik nebuvo karinių konfliktų. Savo laiku visa Rusijos aristokratija mokėsi prancūzų kalbos ir manierų. Tai buvo natūralu ir būdinga visai Europai, o Rusijai dar ir neskausminga, nes nebuvo konflikto“, - DELFI sakė E. Motieka.
„Rusų aristokratai prancūzų kultūrą integravo ir perėmė neatsisakydami rusų kultūros, integravo visą sociokultūrinį mechanizmą: visos auklės, etiketo taisyklės ir panašiai“, - pridūrė profesorius.
Rusai prancūzams atrodė galantiški net užėmę Paryžių
„Kai rusai įsiveržė į Prancūziją ir Paryžių, jų karininkai elgėsi labai galantiškai, nes patys tarsi buvo prancūzų kultūros atstovai ir visi in corpore kalbėjo prancūziškai. Paprasti kareiviai neturėjo jokio balso ir sėdėjo kareivinėse, o rusų karininkai užplūdo Paryžiaus kavines, buvo labai galantiški, mandagūs. Iš tų laikų atsirado ir bistro pavadinimas – быстро: kai galima nueitį į kavinę ir greitai išgerti degtinės, kavos ar dar kažko kito“, - teigė politologas.
Tačiau kalbėdamas apie G. Depardieu atvejį, kai Prancūzijos prezidento F. Hollande'o siūlomais didžiuliais mokesčiais pasipiktinęs prancūzų aktorius sutiko priimti Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiūlytą Rusijos piliečio pasą, E. Motieka siūlo atkreipti dėmesį ir į paties aktoriaus asmenybę.
„Jeigu į viską žiūrėsime per Alexandre’o Dumas „Trijų muškietininkų prizmę“, tai tas Gerardas nėra Aramis, nėra d'Artanjanas ir juo labiau nėra Atas. Jis yra Portas, materialistas, žmogus, kuris gyvena materija, bet negyvena dvasia“, - svarstė politologas.
G.Depardieu sukilo prieš silpną prezidentą
E. Motieka atkreipia dėmesį, kad Prancūzijos prezidentas F. Hollande'as yra silpna asmenybė ir negali būti lyginamas nei su Nicolas Sarkozy, nei su Francois Mitterrandu, nei su Jacquesu Chiracu: „Jis yra šiaip prancūzas“.
„G. Depardieu, matyt, išgyvena šitą dalyką, kad toks „šiaip prancūzas“ gali reguliuoti gyvenimą ir apmokestinti jo krauju uždirbtus pinigus, todėl sureagavo labai asmeniškai. O kadangi jo asmenybė yra pulsuojanti, tai nėra išminties žmogus, tai labiau jausmo ir emocijos žmogus, todėl neišlaukė momento, kai galėjo susitvarkyti su savo jausmais“, - sako E. Motieka.
Politologas teigia, kad šiaip jau yra visiškai įprasta dėl mokestinės aplinkos skirtumų persikraustyti gyventi į Belgiją ar Šveicariją, todėl G. Depardieu pasirinkimą priimti rusišką pasą jis labiau vertina kaip jausmų proveržį, o ne racionalią poziciją.
„Manau po metų jis galvos kitaip“, - teigia politologas.
DELFI primena, kad G. Depardieu pasipiktino Prancūzijos valdžios planais padidinti mokestį už didesnes nei milijono eurų (3,45 mln. litų) metines pajamas iki 75 procentų ir pagrasino atsisakysiantis Prancūzijos pilietybės.
Maskva iškart sureagavo ir pranešė suteikianti G. Depardieu Rusijos pilietybę. Įsaką dėl Rusijos pilietybės suteikimo G. Depardieu Rusijos prezidentas pasirašė sausio 3 dieną, tačiau iš aktoriaus šaipomasi, kad jis pinigus myli labiau nei tėvynę.
G. Depardieu taip pat siekia ir Belgijos pilietybės.