Butano kvapą gniaužianti gamta ir budizmo kultūra traukia turistus. Bet jų čia niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Vargana Himalajuose prisiglaudusi šalis neatvira kaip jos įtakingos kaimynės Indija ir Kinija. Vienos dienos viza kainuoja 200 dolerių, turistų skaičius ribojamas. Nors jie gerokai pagyvintų ekonomiką, imtų niokoti kultūrą ir gamtą, taigi laimės būtų mažiau, nusprendė Butano monarchas, desperatiškai siekiantis išsaugoti pirmykštę budizmo kultūrą.
Tautiniai drabužiai – privalomi. Diegiama bendrosios laimės indekso filosofija – kam rūpintis bendruoju vidaus produktu, kai svarbiausia – abstraktus laimės indeksas. Ir tuo, viršūnėms nusprendus, turi būti persmelkti visi mokyklose dėstomi dalykai.
„Mūsų gyvenime svarbus ne tik mokymasis, bet ir laimės vertybė, kaip jos pasiekti. Jeigu mes kiekvienoje pamokoje kalbėsime apie laimę, tai primins, kokia tikroji gyvenimo prasmė“, – įsitikinusi mokytoja Thinley Om.
„Kai esu su žmona, su vaikais, kai ant kelių sėdi vaikaitis, jaučiuosi saugus ir laimingas“, – savo laimės šaltinį atskleidė Butano ministras pirmininkas Jigme Thinley.
Bet kritikų ir pačiame Butane netrūksta – ką visuotinės laimės indeksas turi bendra su tikrove.
„Juk Butane tiek daug ekonomikos problemų: infliacija, nedarbas, gyventojų migracija, vis didėjanti praraja tarp turtingų ir vargšų. Visuotinės laimės indeksas tinka tik elitui“, – aiškino laikraščio redaktorius Tenzingas Lamsangas.
Butanas valstybių, kurių gyventojai laiko save laimingiausiais, sąrašo viršuje. Nors daugelio gyvenimo lygis ir sąlygos nepavydėtinos, o net trečdalis šalies gyventojų – jaunesni negu 14 metų.