Anot kardinolo Jono iš Toledo, pasaulio pabaiga turėjo būti 1186 m. rugsėjo 23-iąją, bet niekas taip ir neįvyko. Paskutiniojo teismo diena neįvyko ir 1761 m. balandžio 5-ąją kaip pranašavo Williamas Bellas iš Londono. Nieko nebuvo ir 1843 m. balandžio 28-ąją bei 1945 m. rugsėjo 21-ąją.
Susirūpinusieji - tokie kaip Čeliabinsko gyventojai Rusijoje, kurie, apimti panikos pastatė majų stiliaus arkų galeriją iš ledo, gali nusiraminti, kadangi daugiau kaip per 2 000 metų sulaukta bent 200 neva įrodymais paremtų pranašysčių, bet visos jos buvo klaidingos.
Kai kurios pranašystės pritraukė tik saujelę šalininkų, o kitos įbaugino tūkstančius žmonių. Šiandien gandai apie apokalipsę sklinda greitai ir pasauliniu mastu.
Turbūt plačiausiai istorijoje pasklidusi pranašystė apie 2012 m. gruodžio 21-ąją įvyksiančią pasaulio pabaigą, lenkia ir pranešimą, kurią buvo paskleidęs Amerikos radijo evangelistas Haroldas Campingas. Jo pasiuntiniai keliavo po pasaulį skleisdami žinią apie tai, kad pagal visas Biblijos pasaulio pabaigos pranašystes, apokalipsė įvyks 2011 m. gegužės 21-ąją.
Informacija buvo platinama ant autobusų Amerikoje, ant sportinių marškinėlių Londone ir skelbimo lentose Artimuosiuose Rytuose. Daugelyje šalių, pradedant Meksika ir baigiant Kambodža, buvo dalinami įvairūs lankstinukai. Ši žinia pasklido ir socialiniuose tinkluose „Twitter“ bei „Facebook”.
Klausimas, kaip pasaulis pasibaigs, yra vis dar atviras spėlionėms ir čia išsiskiria dvi didelės stovyklos: religinė ir pasaulietinė. Visi, kurie palaiko religinguosius, mano, kad pasaulio pabaiga bus tada, kai Dievas nuspręs nuteisti pasaulį. Tie, kuriems lemta išvengti amžinosios bausmės, kaip sako kai kurie krikščionys, eis į dangų. Pasauliečiai baiminasi atsitiktinės kosminės ar stichinės nelaimės: jog atsitrenks didelis gabalas kosminių nuolaužų ar kad visus nuo Žemės paviršiaus nušluos saulės bangos. Kai kurie netgi bijo, kad Žemę užgrobs būtybės iš kito pasaulio.
Šiais metais kalbama, kad pasaulio pabaiga sutaps su senovės majų ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga ir gruodžio 21-ąją Žemė bus arba nušluota nuo paviršiaus dėl kosminės katastrofos, arba įvyks didelių visuotinės mąstysenos pokyčių, kurie prives žmoniją prie visuotinės taikos epochos.
Kai kurie majų pranašystei labiausiai atsidavusieji bijo blogiausio ir sako, kad vienintelis išsigelbėjimas yra būti skubiai pačiuptiems milžiniško erdvėlaivio, kurio laukiama šalia Biugarašo kalno Prancūzijoje.
Nuspręsti, kur geriausia laukti pasaulio pabaigos, yra labai svarbu tiems, kurie tiki tokiomis pranašystėmis. Kai kurie Williamo Millerio šalininkai 1844 metais sėdėjo ant savo namų stogų, kad imami į dangų neprasiskeltų savo galvų į lubas. Kiti stebėjo aušrą būdami kalnų viršūnėse ir laukdami pasirodant Kristaus.
Pernai pasaulietinės stovyklos šalininkai prilipę prie savo nešiojamųjų kompiuterių laukė žinių apie destruktyvią bangą, kilusią Naujojoje Zelandijoje. Kalifornijos evangelistas pats nuėjo namo ir paprašė, jog niekas jam netrukdytų.
1186 metais pasaulio pabaigos pranašystė taip išgąsdino Bizantijos imperatorių, kad šis užsirakino savo rūmuose, o Kenterberio arkivyskupas ėmėsi melstis prašydamas visų žmonių kalčių išpirkimo.
Londono gyventojai, 1761 metais išgirdę apie apokalipsę, valtimis išplaukė į Temzę galvodami, kad jei pasaulio pabaiga pasireikš potvyniu, jie bent jau bus saugūs.
NSO kulto propaguotojai „The Seekers“ susirinko jo įkūrėjo namuose 1954 m. gruodžio 21-ąją ir laukė beldimo į duris. Buvo tikimasi, kad ateiviai juos išgelbės anksčiau negu įvyks katastrofa. Išgirdę beldimą, du žmonės nuėjo pasitikti ateivių, tačiau rado tik keletą pokštaujančių vyrukų. Grupė nuliūdusių žmonių sėdėjo iki ryto, kol pagaliau suprato, kad pasaulio pabaiga buvo atidėta, kai tikinčiųjų maldos buvo išgirstos.
Istorija rodo, kad, jei tam tikra nustatyta pasaulio pabaigos data praeina be atitinkamų įvykių, reiškia, tai dar nebuvo tikroji pasaulio pabaiga.