„Gyvenvietės, kuri yra ir seniausia naftos platforma pasaulyje, istorija prasidėjo iš karto po karo – 1949 m. Būtent tada toje vietoje naftos verslovininkai rado didžiulį aukščiausios kokybės naftos telkinį vos 1 100 metrų gylyje. Geriausiais laikais 30 metrų spinduliu nuo Neftianyje Kamni buvo apie 2 000 gręžimo bokštų, vienas su kitu sujungtų sudėtinga sistema, primenančia viadukus. Gyvenamajame sektoriuje, kuriame stovėjo net aštuonių aukštų namų, buvo kino teatrų, fabrikų, sporto aikštelių ir netgi parkas su botanikos sodu, kuriam žemių atvežė specialiai iš kontinento, galėjo kuo puikiausiai gyventi 5 000 žmonių“, – rašo A. Frankas.
„Tačiau vargu ar yra pasaulyje mažiau patikimų statinių už pastatytus ant vandens ir naftos (gręžinių). „Stalino utopija darbininkų klasei“ buvo ne išimtis. Žlugus Tarybų Sąjungai ir suintensyvėjus techniniam progresui, prasidėjo lėtas gyvenvietės nuosmukis – gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus, iš 300 kilometrų išsišakojusio kelių tinklo liko tik 45 kilometrai, o prie daugumos be darbo likusių gręžimo bokštų nebeprieisi – plieno konstrukcijos parūdijo, o Kaspijos jūros lygis labai padidėjo ir užtvindė gyvenvietę“, – rašoma straipsnyje.
Nors darbininkas Neftianyje Kamni gauna vidutiniškai 130 dolerių (349 Lt) daugiau nei kolega didžiojoje žemėje, pagrindo optimizmui ne per daugiausia, mano A. Frankas.
Seni (naftos) gavybos metodai ir pasenusi, prastos būklės techninė bazė jau nebe tokie efektyvūs, o Azerbaidžano valdžios planai įkvėpti gyvenvietę antram gyvenimui, pastačius prabangų viešbutį užsieniečiams, taip ir liko nerealizuoti. Juk miestas ant vandens (beje, „Google Maps“ jo nėra) ir toliau uždarytas užsieniečiams.
